Automagistralės „Via Baltica“ užbaigimas, geležinkelių linijos „Rail Baltica“ tiesimas, elektros tinklų sujungimas, naujos bendros atominės jėgainės statyba - visi šie projektai yra reikšmingi tiek Lietuvai, tiek Lenkijai, tiek kitoms regiono šalims, tačiau jų įgyvendinimas nuolat stringa, o dalis sumanymų ligi šiol nepajuda iš mirties taško.
Tad Lenkijai perimant pirmininkavimą ES Taryboje, buvo natūralu tikėtis, kad mūsų kaimynė taps tuo lokomotyvu, kuris išjudins bendrus projektus, juolab, kad dalį iš jų finansuoja bendrijos biudžetas. Be to, aš buvau tikras, kad infrastruktūriškai integruoti mūsų valstybę į Europą esame suinteresuoti ne tik mes patys, bet ir lenkai, kurie iš to turėtų konkrečią ekonominę naudą.
Deja, perskaičius Lenkijos pirmininkavimo programą, teko nusivilti. Nors joje rasta vietos net tokiam prioritetui kaip kova su sintetinių narkotikų prekursoriais (pirmtakais), apie mums rūpimus dalykus joje - nė žodžio. Neužsimenama net ir apie elektros tilto „LitPol Link“ projektą, į kurį jau investuotos didžiulės lėšos ir kuris pačiai Lenkijai padėtų kompensuoti energijos stygių pramoniniame šiaurės rytų regione.
Toks mūsų kaimynės požiūris negali nestebinti, tuo labiau, kad dar visai neseniai po dviejų šalių vadovų susitikimo mes išgirdome patikinimus, jog „Lenkijos prezidentas ypač reiškia susidomėjimą" mūsų energetiniais pajėgumais ir būsimo elektros tilto galimybėmis. Ko gero, tas susidomėjimas ima blėsti, o Lenkijos vadovybėje vis labiau įsitvirtina pozicija, kurią su jam būdingu tiesmukumu neseniai išreiškė užsienio reikalų ministras Radoslavo Sikorskis, nepraleidęs progos mums priminti, jog Lietuvos ekonomika yra net trylika kartų mažesnė už Lenkijos. Suprask - pastarajai visiškai nereikšminga.
Žinoma, prisimenant ankstesnius santykius su Varšuva ir kalbas apie strateginę partnerystę, vis dar sunku patikėti, kad ir ši mūsų kaimynė jau pasuko kitų pramintu taku, t.y., kad ir ji ėmė taikyti Lietuvai ekonominio poveikio priemones. Tačiau vis labiau blėstantis lenkų susidomėjimas bendrais projektais, matyt, neatsitiktinai sutampa su itin paaštrėjusiu dviejų šalių ginču dėl lenkų tautinės mažumos teisių. Nenorom peršasi išvada, kad Lietuvai nepasiduodant trylikasyk pranašesne save laikančios kaimynės spaudimui, geromis tampa visos priemonės, galinčios priversti lietuvius pakeisti savo poziciją.
Kai kas galbūt pamanys - o ką gi tokio Lenkija dar gali mums padaryti? Juk ji nepradės blokuoti lietuviškų prekių. Tikėsimės, nepradės, nes to neleidžia Europos Sąjungos taisyklės. Tačiau neužmirškime, kad Lenkija mums visuomet buvo vartais į Europą ir tokia iš dalies ir liko - su visais šios savo padėties privalumais ir trūkumais. Tad norint pakenkti aikštingajai Lietuvai, užtenka pakeisti požiūrį, ir pasekmės - neišvengiamos.
Ką turiu galvoje, manau, suprasit iš tokio pavyzdžio. Kažkada vienas iš Lenkijos vyriausybės vadovų per susitikimą su mūsų premjeru buvo paklaustas, kodėl Lenkija taip vangiai vykdo automagistralės „Via Baltica“ savosios dalies tiesimo darbus. Tai išgirdęs, lenkų premjeras nustebo: „O kokia prasmė? Šis kelias veda į niekur!“
Štai kodėl Lietuvai taip svarbu savo užsienio politikos nestatyti ant vienos kortos - kitaip mes tapsime itin pažeidžiami. Mums būtina stiprinti ryšius ir su skandinavais, ir su latviais bei estais, ir su kitais kaimynais. Iš esmės, šiandien tai jau daroma, ir mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė, diversifikuodama ankstesniąją vienapolę Lietuvos užsienio politiką, kuri buvo grindžiama vien JAV interesais Europoje (visų pirma - Lenkijoje), mano įsitikinimu, elgiasi toliaregiškai.
Mūsų užduotis - pasiekti tokį tarptautinių santykių lygmenį, kuriam esant, Lietuva turėtų daug patikimų ir gerų partnerių, ir Lenkija tebūtų tik viena iš jų. Tuomet, net ir to labai norint, mūsų kaimynei nebeliktų jokių galimybių ties savo rytine siena nubrėžti liniją, nuo kurios prasideda Niekas.
Šiame kontekste negaliu nepaminėti ir tos konkrečios dilemos, ties kuria šiandien kankinasi mūsų ministrai ir įstatymų leidėjai. Galvoje, žinoma, turiu pavardžių ir vietovardžių rašybą lenkų kalba, kuri Varšuvai tapo pretekstu iškasti karo kirvį.
Nereikia būti labai įžvalgiam, kad suprastum, jog dabartinėje situacijoje bet koks mūsų sprendimas - iš anksto pasmerktas. Nusileisti Lenkijai ir įteisinti Lietuvoje dvikalbystę būtų tas pats, kaip pripažinti, kad mes nebeturime savigarbos ir kad už mus mūsų valstybės vidaus reikalus jau sprendžia kaimynai. Dvikalbystės neįteisinti - vadinasi, nuolat gyventi įtampoje santykiuose su Lenkija ir lenkų tautine mažuma bei laukti tolimesnių atsakomųjų veiksmų.
Todėl norėčiau duoti draugišką patarimą kolegoms: nežaiskite pagal mums primestas taisykles. Daugiau nesikankinkite ir tai užmirškite. Kitaip sakant, tiesiog oriai ignoruokite tai, kas dirbtinai išpūsta - visais politinės valdžios lygiais.
To niekuomet nesiūlyčiau, jei mažumos teisės būtų išties pažeidžiamos. Tačiau bet kuris geranoriškai ir nešališkai nusistatęs žmogus puikiai žino, kad jokia tautinė mažuma Lietuvoje nediskriminuojama - nei lenkų, nei rusų, nei žydų, nei kuri nors kita. Tai patvirtina kad ir tas faktas, jog mums šiuo atžvilgiu jokių pretenzijų neturi net Rusija, kuri įprastai itin priekabiai vertina savo tėvynainių padėtį „artimajame užsienyje“.
Taigi, reikia tiesiog gludinti bei tobulinti savo užsienio politiką ir turėti kantrybės - kaip ir tuomet, kai Lietuva laukė tarptautinio atkurtos savo valstybės pripažinimo. O tada, kai viskas aprims, jau galėsime priimti ir vienokius ar kitokius sprendimus ir dėl pavardžių ar vietovardžių rašybos. Bet tai nuspręsime mes patys, be niekieno pagalbos. Ir jeigu nuspręsime, kad tikrai reikia, ši įstatymo pataisa turės būti taikoma ne tik lenkams, bet ir kitų tautybių Lietuvos piliečiams.
Juk yra Lietuvoje toks Keturiasdešimties Totorių kaimas, gyvuojantis dar nuo Vytauto laikų. Kuo blogesni ten gyvenantys žmonės, jei pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją - visi piliečiai lygūs?