Negi mums visiems būtų geriau, jeigu jis tiktai "kaltų" pinigus ir per juos nieko daugiau nematytų?
Atrodytų, jau vien tai, kad vienam turtingiausių šalies žmonių parūpo ir nematerialios vertybės, turėtų būti sveikintinas reiškinys, nes tai teikia nors šiokia tokią pokyčių viltį. Bet, matyt, savitarpio nepasitikėjimas mūsų visuomenėje jau toks gilus, kad net tampa sunku susikalbėti ir adekvačiai įvertinti kito žmogaus ketinimus.
Jeigu pabandytume apibrėžti, kuo ir dėl kokių priežasčių Lietuvoje nepasitikima, prieš akis atsivertų nusivylimo ir skepticizmo persmelkta mūsų tikrovė, kurioje pasikliauti tarsi ir nebeliko kuo.
Verslininkais nepasitikima todėl, kad jie - turtingi. Turtas mūsų visuomenėje asocijuojasi su neaiškia kilme, įtartinais ryšiais, protekcionizmu, nelygybe prieš įstatymą, nesiskaitymu su kitų teisėmis ir, žinoma, su negailestingu žmonių išnaudojimu. Ir nors tai tinka tik daliai verslininkų, mažumos ydos išauga iki apibendrinimo. Todėl būti turtingam Lietuvoje - fiziškai malonu, bet dvasiškai diskomfortiška: esi nemėgstamas visų, kurie dėl esamų sąlygų priversti gyventi prasčiau.
Dar mažiau pavydėtina politikų padėtis - jais nepasitikima dėl nepalyginamai daugiau priežasčių. Visų pirma, jie laikomi kalčiausiais dėl prastos padėties valstybėje ir pasibaisėtinų socialinių kontrastų. Manoma, kad politikai nesistengia ar tiesiog nesugeba nieko pakeisti, kad jie begėdiškai nesirūpina piliečiais ir siekia tik savo naudos. Dar politikai kaltinami tuo, kad nuolat meluoja ir nevykdo duotų pažadų, kad jie yra korumpuoti ir todėl išduoda skaidrios politikos principus ir tarnauja turtingiesiems, taip pat kad nesilaiko elementarių padoraus elgesio normų. Padėtis tokia, kad vien dėl vyraujančio požiūrio vis mažiau žinomų Lietuvos žmonių ryžtasi pasirinkti politiko kelią.
Daugiatūkstantine valdininkija nepasitikima jau vien dėl jos gausos ir sau susidarytų išskirtinių sąlygų, kurios tapo sunkiai pakeliama našta valstybės biudžetui. Visuomenės netenkina šių išlaidų panaudojimo efektyvumas, erzina painūs, gyvenimą apsunkinantys biurokratinio aparato reikalavimai, kuriuose ne visuomet susigaudo net ir jo atstovai. Pasipiktinimą kelia valdininkijos išpuikimas, abejingas požiūris į žmogų, taip pat neskaidri atrankos į tarnybą tvarka, kuriai esant partiškumas, pažintys ar giminystės ryšiai tampa svarbesni už sugebėjimus ir kvalifikaciją. Pažymėtina dar ir tai, kad būtent valdininkas, su kuriuo tenka spręsti kasdienius reikalus, ir yra tas asmuo, kuris daugelio žmonių akyse betarpiškai įkūnija valstybės veidą.
Tačiau kur kas didesnė problema - nepasitikėjimas kertiniais dalykais. Mes regime save natūralia Vakarų civilizacijos dalimi, bet kuo ši civilizacija skiriasi nuo kitų? Tuo, kad ji iš Antikos laikų perėmė ir savo valstybių praktikoje besąlygiškai įtvirtino pagrindinį romėnų teisės principą: "Teisingumas - valstybės pamatas." Nėra teisingumo - nėra ir civilizuotos laisvos valstybės. Tuo tarpu nepasitikėjimas teismine valdžia Lietuvoje jau pasiekė tokį lygmenį, jog čia beveik niekas nebetiki, kad teismuose įmanoma rasti teisingumą. Tai reiškia ne vien institucinę krizę - tai reiškia, kad jau nebepasitikima pačia valstybe. Šalyje, kurioje žymi dauguma piliečių pasikliauja tik ugniagesiais gelbėtojais, pasitikėjimo limitas jau yra iš esmės išsemtas.
Kad suprastume padėtį, pabandykime įsivaizduoti kolektyvą, kurio nariai privalo atlikti svarbią užduotį, tačiau vienas kitu visiškai nepasitiki. Tokiais atvejais sakoma: "Į žvalgybą aš su juo neičiau."
Tačiau kaip ir santykiuose tarp žmonių, taip ir santykiuose tarp valstybės institucijų ir visuomenės ar atskirų socialinių grupių be pasitikėjimo neįmanoma jokia visavertė partnerystė ir bendra rezultatyvi veikla. Valstybės institucijomis nepasitikinti visuomenė niekuomet neparems iš apačios jokių valdžios "vizijų" ar iniciatyvų - ji tą valdžią geriausiu atveju kentės ir lauks rinkimų. Tokioje atmosferoje ir toliau nebus įmanomas konstruktyvus dialogas tarp valdžios ir verslo ar tarp pastarųjų - ir samdomų darbuotojų. Tuo labiau, esant tokiai padėčiai, nepavyks suvienyti pastangų ir visiems, kam rūpi Lietuvos ateitis, pagaliau drauge prisiminti patį svarbiausią, bet jau pamirštą tikslą - savo lygiu pasivyti pažangiausias Europos valstybes.
Štai kodėl mes tiesiog neturime kito pasirinkimo, kaip tai įveikti. Kai nebetikima net esminiais dalykais, turbūt negali būti geresnės išeities už asmeninį pavyzdį. Paminėsiu tik vieną ryškiausių - jau, deja, amžinos atminties Bronislovo Lubio asmenybę ir veiklą. Pramonininkų lyderis, kuris sugebėdavo surasti bendrą kalbą su bet kokios pakraipos šalies vadovybe ir konsoliduoti visus bendram darbui. Turtingiausias žmogus Lietuvoje, apie kurį buvo sakoma, kad jis būtų turėjęs dukart tiek, jeigu tiek daug nebūtų išdalijęs kitiems. Jis rėmė kelis šalies miestus, su kuriais buvo susijęs, meno kolektyvus, vaikų globos namus, mokyklas, pavienius menininkus, knygų leidybą, bažnyčias - net tvirtinama, kad beveik niekam neatsakydavo.
Apibendrinant apie Bronislovą Lubį būtų galima pasakyti, kad tai buvo žmogus, kuris siekė po savęs palikti bent šiek tiek geresnį pasaulį. Ir tiek, kiek nuo jo priklausė, jam tai pavyko.
Jeigu ir kiekvienas iš mūsų, nuo kurių priklauso padėtis valstybėje, sau keltume tokį tikslą, šiandien apie pasitikėjimo krizę netektų kalbėti. Bet B.Lubys ne tik siekė maksimalių tikslų, bet ir labai gerai išmanė, kokiomis priemonėmis tai įgyvendins. Mums, politikams, iš jo būtų galima pasimokyti supratimo, kad įsisenėjusių problemų senais metodais neišspręsi - tos pačios priemonės gali duoti tik tą patį nepageidaujamą rezultatą. Tarkime, kas iš to, jeigu dabartinę valdžią pakeis nauja koalicija, o politika, kaip tai jau Lietuvoj įprasta, liks ta pati? Mums kaip oras būtini esminiai pokyčiai, ir pradėti reikėtų jau nuo pačių valdžios formavimo principų. Juk bet kuri rimta verslo bendrovė siekia pasitelkti pačius gabiausius šalies specialistus, tik vykdomojoje valdžioje įprastai apsiribojama tuo, ką partijos turi savo gretose. Mažai šaliai tai - nedovanotinas savo galimybių neišnaudojimas ir todėl turi būti surasti būdai, kaip tai įveikti. Padėtis šalyje tokia, kad turi būti pašauktas kiekvienas savo kraštui galintis deramai pasitarnauti žmogus, būtinas ne partiškumu, o pasitikėjimu grindžiamas nacionalinis susitarimas, kuris sudarytų galimybę bendromis jėgomis pakelti Lietuvą į jos istorinio vardo vertą lygmenį.
Tačiau tam reikia norėti po savęs palikti bent šiek tiek geresnį pasaulį ir nesivadovauti principu "Po manęs - nors ir tvanas".