Stebėjau pastarosios savaitės diskusijas ir džiaugiausi - nebeliko norinčių paneigti narystės NATO svarbą, tik keletas nereikšmingų priekabių ar nusišnekėjimų. Ypač patiko, kad pradedama varžytis, kas tuomet buvo labiau už NATO. Panašiai buvo praėjus dešimtmečiui nuo 1990- ųjų - tada jau visi buvo buvę už Nepriklausomybę... Šiandieninės narystės kasdienybėje verta apžvelgti nueitą kryptį, įvertinti, suprasti, bandyti pažvelgti į priekį.
Narystė Aljanse – konkretesnė ir gilesnė
Šiandien svarbiausia - praktiniai pokyčiai. Per aštuonerius metus Lietuvos narystė NATO tapo žymiai konkretesnė, gilesnė, regionas integruojamas į bendrą NATO dėmesio ir atsakomybės orbitą, o per paskutiniuosius trejetą metų įvyko esminiai kokybiniai pokyčiai mūsų narystės NATO kontekste - tokią apibendrinančią žinią galiu drąsiai teigti Lietuvos saugumu besirūpinantiems savo valstybės piliečiams.
Pesimistams, vis dar tebeklausiantiems, ar NATO tikrai mus gins, atsakau giliai įsitikinusi - taip. Sakau tai, vertindama šiandieninę situaciją ir neturėdama nė menkiausių abejonių. Pabandysiu išdėstyti aplinkybes, trumpą analizę, kodėl taip teigiu.
Pokyčiai karinio saugumo požiūriu artimiausioje Lietuvos regioninėje aplinkoje
Pradėsiu nuo teigiamų. Lietuvos, Latvijos ir Estijos narystė NATO ir Europos Sąjungoje sukūrė stabilesnę aplinką Šiaurės Europoje. Dauguma Baltijos jūros regione esančių valstybių yra NATO ir ES narės. Iš esmės pasikeitė Švedijos pozicija - ji atsisakė neutralumo politikos, peržiūrėjo saugumo ir gynybos politiką, panašiai supranta grėsmes. Tai svarbi aplinkybė dar glaudesniam Šiaurės ir Baltijos valstybių bendradarbiavimui gynybos srityje.
Gera žinia ateičiai - Didžiosios Britanijos aktyvus įsijungimas į Šiaurės Europos gynybos bendradarbiavimo darbotvarkę, didelis Jungtinių Amerikos Valstijų dėmesys regiono saugumui.
Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų strateginė partnerystė gynybos srityje tapo itin konkreti, ši valstybė yra viena pagrindinių mūsų interesų gynėjų NATO viduje, neužtektų ir keleto straipsnių, kad galėčiau papasakoti, kiek nuveikta kartu dirbant ranka rankon. Vien tai, kad įvyko trys Lietuvos ir JAV gynybos ministrų susitikimai per paskutiniuosius trejus metus, rodo santykių intensyvumą ir gilumą.
Džiaugiuosi mūsų santykiais su Lenkijos Gynybos ministerija, abiejų valstybių Kariuomenių vadų itin gerais tarpusavio ryšiais ir tęsiamais bendrais projektais. Lietuviai ir lenkai turi suprasti, kad gynybos kontekste esame lyg Siamo dvyniai - nėra Lenkijos saugumo be saugių Baltijos valstybių, kaip ir mūsų saugumo - be ta pačia kryptimi žvelgiančios Lenkijos.
Santykiuose su Latvija ir Estija apskritai pradėtas naujas puslapis - esame kartu kaip niekada anksčiau. Esu dėkinga Arčiui Pabriksui ir Martui Laarui, kad pakeitėme ir mūsų struktūrų požiūrį į Baltijos vienybę gynybos srityje, kad šiandien kalbame ne vien apie bendradarbiavimą, bet apie mūsų gynybos integraciją per naujas iniciatyvas. Čia turime į ką lygiuotis ir iš ko pasimokyti - tai mūsų Šiaurės kaimynai, jau seniai pramynę integracijos kelius ir sutaupę nemažus pinigus. Beje, sveikindama Latvijos ir Estijos kolegas narystės NATO proga, ypatingai daug ištvermės ir stiprybės linkiu po sunkios ligos sveikstančiam M. Laarui.
Į rytus nuo mūsų - neigiami pokyčiai
Gaila, bet turime ir ne tokias geras tendencijas, susijusias su regiono Rytų kaimynyste. Nuo 2007 metų Rusijos Federacijoje intensyviai vyksta karinė reforma. Sujungtos dvi karinės apygardos į vieną, sutelktos į vieną kumštį visos pajėgos, intensyvi modernizacija, įskaitant ir “Iskander” tipo raketų dislokavimą prie Sankt Peterburgo.
Karaliaučiaus krašte intensyviai modernizuojama dislokuota karinė grupuotė, įskaitant aukštą karinio personalo parengtį, zenitinių raketų S- 400 komplekso, moderniausių povandeninių laivų dislokavimą, artimiausiu metu numatomą “Iskander” tipo raketų žemė- žemė instaliaciją, bei išlaikomą taktinio branduolinio ginklo struktūrą.
Per paskutiniuosius dvejus metus matome padidėjusį Rusijos Federacijos karinių oro pajėgų aktyvumą virš Baltijos jūros, įskaitant ir sunkiuosius bombonešius, kurių iki pernai metų nebuvome regėję nuo Sovietų Sąjungos žlugimo laikų.
Su kaimyne Baltarusija, kuomet 2010 metų rudenį buvo atsiradusi demokratėjimo viltis, esame pasirašę karinio bendradarbiavimo sutartį tarp gynybos ministerijų, tačiau ne dėl Lietuvos kaltės pokyčiai baigėsi. Šiandien Baltarusijos ginkluotosios pajėgos vis stipriau integruojamos į Rusijos Federacijos erdvę.
Tokie pokyčiai neatitinka Lietuvos interesų - regiono militarizacija nėra mūsų tikslas, atvirkščiai, mano giliu įsitikinimu, Baltijos jūra gali ir turi būti taikos jūra, o aplink ją gyvenantys žmonės tikrai nori saugumo ir ramybės. Ne kartą savo Rusijos kolegoms esame indikavę, kad siekiame dialogo su Rusijos gynybos ministerija, deja, iš jų pusės teigiamo atsako nesame sulaukę.
Pakitęs mūsų pačių pasirengimas gynybai kartu su NATO
2010 metais Lisabonoje buvo priimta naujoji NATO strategija. Pirmą kartą dalyvavome, ją rengiant. Patirtis - kuo geriausi įspūdžiai. Kaip visada, buvo daug baimių, kad mūsų nesupras, kad mes nelabai kam rūpime. Atvirkščiai, į visus argumentus ir mūsų saugumo poreikius buvo atsižvelgta. Tai tik dar kartą įrodo, kad NATO stiprus savo solidarumu, kad šioje organizacijoje ir didelis, ir mažas yra vienodai svarbūs, jei sugeba gerbti kitus.
2008- ųjų Rusijos - Gruzijos karas pabaigė naivųjį euforinį etapą tiek mūsų pačių, tiek NATO supratime apie saugumo situaciją Baltijos regione.
Pradėta rimtai svarstyti klausimą, kaip, kokiomis priemonėmis NATO ir pačios regiono valstybės užtikrintų saugumą. Intensyvus diplomatinis, politinis darbas davė savo vaisius ir 2010 - ieji tapo lūžio metais mūsų narystės NATO kontekste. Pagaliau yra parengti konkretūs NATO gynybos planai. Remiantis jais, priimta nauja Valstybės ginkluotos gynybos koncepcija, mūsų pačių kariuomenės operaciniai planai (beje, rimtai parengtų iki 2011- ųjų taip ir neturėjome),atitinkami įstatymai, todėl 2011- uosius vadinčiau esminiais mūsų pačių požiūrio į gynybą persilaužimo metais.
Trys Lietuvos gynybos koncepcijos vystymosi etapai
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva jau turėjo du savo ginkluotųjų pajėgų kūrimo etapus. Pirmasis, iki mūsų narystės NATO, kuomet ruošėmės gintis patys vieni, atitinkamai plėtojome kariuomenę. Po įstojimo į NATO struktūros buvo mažinamos iki minimaliausių, orientuojamasi tik į tarptautines operacijas, savo pačių teritorijos gynybą iš esmės paliekant partneriams.
Dabartinio naujo požiūrio į krašto gynybą esmė - už savo teritorijos gynybą esame visų pirma atsakingi mes patys, todėl turi būti pakeista kariuomenės struktūra taip, kad ji ir taikos sąlygomis būtų artima tai, kurios reiktų krizių metu. Lietuva kartu su NATO turi būti pasiruošusi ginti savo teritoriją, kaip to reikalauja 3- iasis NATO sutarties straipsnis. Koncepcijoje svarbus vaidmuo tenka pilnavertiškam rezervo rengimui, jis turi būti parengtas, struktūrizuotas, nuolat papildomas iš priaugančios kartos, atnaujinami rezervo karių įgūdžiai.
2011 metais iš esmės sutvarkyta visa reikalinga teisinė bazė, esame pradėję praktinį įgyvendinimą.
Rezervo rengimas yra ypatingai svarbus, jei norime, kad nenutrūktų profesinės kariuomenės ir visuomenės ryšys, kad gynyba būtų ne tik keleto tūkstančių vyrų ir moterų, bet visos valstybės, visų piliečių reikalas. Tam sukurta skatinimo sistema jaunimui, ateinančiam į bazinius karinius mokymus, nuo šių metų rugsėjo sugrąžiname jaunesniųjų karininkų kursus aukštosiose mokyklose, ypač svarbi tarnyba Savanorių pajėgose, būtina stiprinti Šaulių sąjungą.
Priimtas sprendimas dėl NATO oro policijos
NATO matomumas Baltijos valstybėse - būtina mūsų saugumo sąlyga. Neseniai priimtas Šiaurės Atlanto Tarybos sprendimas dėl ilgalaikės NATO oro policijos misijos - didelis bendras politikų, diplomatų, kariškių pasiekimas. Ačiū visiems, kurie nuoširdžiai dirbo paskutiniuosius keletą metų. Žinau, kaip buvo nelengva, tačiau darbas padarytas. Šiandien tarp partnerių turime daugiau šios misijos rėmėjų, nei buvo 2004- aisiais ir tai pasako daug ką.
Dar 2008 - aisiais tik svajojome ir beldėmės į NATO partnerių suvokimą, kad ne tik karštuosiuose regionuose, ne tik misijose, bet ir čia, prie Baltijos jūros, kur kol kas baigiasi NATO teritorija, yra būtina turėti kuo daugiau bendrų pratybų, kad jų scenarijus būtų parengtas 5 straipsnio pagrindu. Šiandien tai - realybė. Praėjusiais metais vienų pratybų metu Pabradės poligone netgi pirmą kartą buvo dislokuota NATO operacinė vadavietė.
Misija Afganistane - neįkainojama patirtis mūsų kariams
Mūsų karių dalyvavimas tarptautinėse misijose išlieka itin svarbus, jei norime, kad ir mūsų saugumo poreikiams būtų skiriamas rimtas dėmesys. Didelių pokyčių nuo įstojimo į NATO neįvyko, mūsų kariai tęsia savo atsakingą darbą Afganistane. Keičiame misijos pobūdį - koncentruojamės į mokymus, ruošiamės atsakomybės perdavimui vietos pajėgoms Goro provincijoje. Kuo geriau bus parengtos vietos pajėgos, tuo greičiau mūsų kariai sugrįš namo.
Džiaugiuosi, kad visi politikai, nepaisant jų priklausomybės partijoms, po apsilankymo Afganistane, man sako - esame nustebinti, sužavėti mūsų karių profesionalumo. Beje, nuo Nepriklausomybės atgavimo apie 6 tūkstančiai Lietuvos karių yra dalyvavę vienokio ar kitokio pobūdžio misijose. Tai - neįkainojama patirtis, rengiantis ir savo pačių krašto gynybai.
Esame aktyvūs energetinio saugumo srityje
Vos prieš keletą metų kilo mintis Lietuvai imtis iniciatyvų plėtoti energetinio saugumo idėją per NATO prizmę ir poreikius. Vos per metus - didžiulis žingsnis pirmyn. Tikimės, kad jau iki šių metų pabaigos 2011-aisiais pradėjęs veikti Lietuvos Energetinio saugumo centras taps akredituotu NATO Energetinio saugumo centru Vilniuje.
Narystė NATO - pamatas tolimesniam valstybės vystymuisi
Taigi, per pastaruosius trejus metus mūsų narystės NATO kontekste įvyko didžiuliai esminiai pokyčiai, kurie padeda gerus pagrindus tolimesniems darbams, praktiškai stiprinant mūsų pačių gynybinius pajėgumus ir regiono saugumą.
Nereikia bijoti atvirai kalbėti apie išliekančius įsisenėjusius iššūkius. Esminis jų - lėtinis nepakankamas Krašto apsaugos finansavimas. Tai bene vienintelė, bet labai svarbi negatyvi aplinkybė mūsų narystės NATO kontekste. Turime suprasti, kad tai visų pirma susiję su mūsų pačių saugumu. Nenoriu būti blogu pranašu, bet jeigu klausimas ir toliau nebus sprendžiamas, visi išvardinti teigiami pokyčiai strateginiame lygmenyje gali likti be praktinio įgyvendinimo. Kariuomenės vystymasis gali sustoti ir regresuoti.
Stebiuosi, kad opozicija, ypač socialdemokratai, leidžia sau nuolat kritikuoti gynybos biudžetą, tuo tarpu patys jau treji metai niekaip neranda politinės valios pasirašyti seniai parengtą partijų susitarimą dėl krašto gynybos finansavimo.
Džiaugiuosi, kad likimas lėmė būti svarbiausių mano Tėvynei įvykių liudininke. Narystę NATO būtent taip ir vertinu - tai pamatas tolimesniam mūsų valstybės vystymuisi, jos išlikimui. Ilgai link jos ėjome - nuo pat 1949 -ųjų. Partizanų Deklaracija Mėnaičiuose buvo pirmoji paraiška į tuomet tik besikuriančią Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją. Paraiška, sutvirtinta krauju. Šiandieninėje kasdienybėje neturime to užmiršti. Istorija niekada nesustoja. Laukia daug darbų, naujų nelengvų iššūkių.