R. Šimašius. Darželių klausimas: logikos, o ne pinigų reikalas

 (30)
1500 vaikų nuo rudens ir vėl lieka už valdiškų darželių durų. 1500 vilniečių šeimų vėl sprendžia nelengvą finansinę dilemą – kaip sutaupyti auklei ar privačiam darželiui. Savivaldybė kaip ir kasmet sako, kad stengiasi, bet visi matome, kad nuo tų pastangų gyvenimas negerėja.
Remigijus Šimašius
© DELFI / Kiril Čachovskij

Amžiaus statybos ar nuoma?

Pavyzdžiui, dabar Vilniuje už maždaug 30 mln. litų statomi du nauji darželiai, juose žais ir mokysis apie puspenkto šimto vaikų. Būtų lyg ir puiku. Tačiau darželį pastatyti – procesas ilgas, kai kurie vaikai jau bus spėję užaugti (demografiniai skaičiai rodo, kad vaikų gimstamumas pastaraisiais metais mažėja).

Be to, šiandien tai problemos nesprendžia – darželių vis tiek neužteks. Problemą kur kas operatyviau būtų galima spręsti patalpas nuomojant, kaip tai daro didelė dalis privačių darželių. Ir nuomoti tikrai nėra brangiau nei statyti. Palyginimui: vieno vaiko išlaikymas valdiškoje įstaigoje per metus atsieina apie 10 000 litų, privačioje – apie 11 000 litų. Žinoma, privačioje įstaigoje kur kas didesnę išlaidų dalį nei valdiškoje sudaro personalo, ugdymo priemonių ir kiti kaštai.

Manau, vaikų ugdymo, kaip ir kitos paslaugos, turėtų būti teikiamos mobiliai. Pavyzdžiui, sostinėje prie Neries sparčiai auga paslaugų ir verslo centrai. Vien „Barclays“ technologijų centre ir personalo administravimo padalinyje dirba virš 1000 jaunų darbuotojų, šalia įsikūrusiame „Danske Bank“ finansinių paslaugų centre šiemet darbuosis apie 600 žmonių. Netoli jų statoma dar keletas didžiulių biurų pastatų. Visuose juose dirba jauni, vaikus auginantys ar auginsiantys žmonės. Štai čia ir reikėtų kurti darželius, kad būtų patogu vaiką atvežti ir nereikėtų stovėti automobilių spūstyse skubant jo pasiimti.

Taigi – ekonominė logika linksta link nuomos. Kam investuoti į plytas ir statybą, jei galima tuos pinigus jau dabar skirti geresniam vaikų poreikių tenkinimui ir, galų gale, užtikrinti, kad vaikai neliktų už darželio durų.

Pinigai vaikui, o ne įstaigai

Visų pirma, darželiai turi būti ten, kur patogu šeimoms. Dažniausiai tai reiškia – prie namų, prie darbo arba pakeliui tarp namų ir darbo. Tad reikia ir padaryti taip, kad darželiai tinkamu metu atsirastų ten, kur reikia. Savivaldybė su visomis statybomis ir viešaisiais pirkimais elementariai nesuspėja, o privatus sektorius su šia užduotimi tikrai galėtų susitvarkyti geriau.

Ko reikia, kad tai įvyktų? Reikia pinigus, numatytus valdiškai statybai, skirti vaikams. Jei gautą krepšelį vaikai galėtų atsinešti į bet kurį pasirinktą darželį, atsirastų ir daugiau didelių ar mažų darželių darboviečių pastatuose, tarp daugiabučių, individualių namų kvartaluose. Nauji darželiai būtų pastatomi taip, kad su mažesnėmis lėšomis būtų galima pasiekti daugiau ir kokybiškiau. Pavyzdžiui, kitur Europoje gali būti pastatomi greitai surenkami moduliniai darželiai, o pas mus vis dar statoma amžiams. Būtent dėl to viename Vilniaus rajone darželių trūksta, o kitame – jų perteklius.

Beje, dažnai kalbama, kad privatūs darželiai yra brangūs, ir savivaldybė negali sau leisti skirti pinigų vaikų ugdymui juose. Tai visiškai klaidinga nuostata. Nors tikslių skaičių niekas nerodo, tačiau sudėjus savivaldybės skiriamas lėšas darželiui, savivaldybės pastatų vertę, tėvų legaliai ir papildomai sumokamą dalį, pamatytume, kad privatus darželis, kuris neretai gali pasiūlyti daugiau, iš tiesų kainuoja mažiau.

Darželių klausimu Vilniaus savivaldybė įklimpo į politiką, kai prieinamumas neužtikrinamas, o kokybė bus prastinama. Pagal savivaldybės planus vaikai augs be sporto salių ir ne darželiams tinkamose erdvėse. O tai, kad patys tėvai neva gali pasirinkti darželį pagal patinkantį ugdymo profilį ir kokybę, apskritai atrodo kaip utopija.

Prieinamumo klausimas yra bazinis, paprastas ir gali būti sprendžiamas lengvai. Jei tik yra noras spręsti tikrą problemą, o ne leisti pinigus eilinį kartą per brangioms statyboms. Tačiau ambiciją privalome turėti didesnę. Tėvai neturėtų stumdytis elektroninėse eilėse ir aiškintis, kas pateks į išsvajotą pigesnį savivaldybės darželį.

Prieinamumo klausimą galime spręsti taip, kad darželiai nertųsi iš kailio ir stengtųsi parodyti, jog yra puikesni už kitus. Tėvai galėtų rinktis – kur arčiau darbo ar namų, kur patogiau ir geriau. Tokį tikslą ir turime sau kelti, tokį ir galime pasiekti, jei tik neužmerktume akių prieš tikras problemas ir sąžiningai norėtume jas spręsti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

B. Matelis. G. Landsbergiui nebereikia opozicijos lyderio posto - jis turi kitų planų (209)

Pastaruoju metu konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis stebina. Vienus maloniai, o kitus verčia susimąstyti, nes kelios jo išsakytos mintys leidžia galvoti apie naujus šio politiko strateginius žingsnius, tikintis ateityje politinių dividendų.

J. Razma. „Ateities laiškininkas“: reforma dėl reformos? (11)

Lietuvos pašto bendrovė dar praėjusiais metais paskelbė parengusi reformos projektą, suteikdama jam ambicingą „Ateities laiškininko“ pavadinimą. Šis projektas politiškai „palaimintas“ buvusios socialdemokratų vyriausybės.

G. Landsbergis. Ką rems Tėvynės sąjunga? (93)

Daug ką nustebino nuostata, jog TS-LKD, net ir būdama opozicijoje, yra pasirengusi paremti esmines S. Skvernelio žadamas reformas, kai tokios pagaliau bus atneštos į Seimą.

E. Gentvilas. Ko reikia, kad Seimas išsivaduotų iš sąstingio? (134)

Joks restoranas neišgyventų 100 dienų, jei virėjas vietoj patiekalų ruošimo suktų elektros lemputes. Joks elektrikas neišsiverstų, jei visą dieną tiktai užkandžiautų. Ir tikrai jokia mezgėja nesusikraus turtų iš automobilių nuomos.

G. Markovičienė. Į mokyklą – tiesiai iš lopšio? (108)

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša paskelbė, esą „valstiečiai-žalieji“ jau nuo kitų metų ketina privalomą pradinį ugdymą įvesti jau nuo šešerių metų amžiaus, o privalomą ikimokyklinį ugdymą – jau nuo penkerių. Argumentas – esą dabar jaunuoliai per ilgai užsisėdi mokyklų suoluose, kartais net iki 19 ar 20 metų.