R. Šimašius. Darželių klausimas: logikos, o ne pinigų reikalas

 (28)
1500 vaikų nuo rudens ir vėl lieka už valdiškų darželių durų. 1500 vilniečių šeimų vėl sprendžia nelengvą finansinę dilemą – kaip sutaupyti auklei ar privačiam darželiui. Savivaldybė kaip ir kasmet sako, kad stengiasi, bet visi matome, kad nuo tų pastangų gyvenimas negerėja.
Remigijus Šimašius
Remigijus Šimašius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Amžiaus statybos ar nuoma?

Pavyzdžiui, dabar Vilniuje už maždaug 30 mln. litų statomi du nauji darželiai, juose žais ir mokysis apie puspenkto šimto vaikų. Būtų lyg ir puiku. Tačiau darželį pastatyti – procesas ilgas, kai kurie vaikai jau bus spėję užaugti (demografiniai skaičiai rodo, kad vaikų gimstamumas pastaraisiais metais mažėja).

Be to, šiandien tai problemos nesprendžia – darželių vis tiek neužteks. Problemą kur kas operatyviau būtų galima spręsti patalpas nuomojant, kaip tai daro didelė dalis privačių darželių. Ir nuomoti tikrai nėra brangiau nei statyti. Palyginimui: vieno vaiko išlaikymas valdiškoje įstaigoje per metus atsieina apie 10 000 litų, privačioje – apie 11 000 litų. Žinoma, privačioje įstaigoje kur kas didesnę išlaidų dalį nei valdiškoje sudaro personalo, ugdymo priemonių ir kiti kaštai.

Manau, vaikų ugdymo, kaip ir kitos paslaugos, turėtų būti teikiamos mobiliai. Pavyzdžiui, sostinėje prie Neries sparčiai auga paslaugų ir verslo centrai. Vien „Barclays“ technologijų centre ir personalo administravimo padalinyje dirba virš 1000 jaunų darbuotojų, šalia įsikūrusiame „Danske Bank“ finansinių paslaugų centre šiemet darbuosis apie 600 žmonių. Netoli jų statoma dar keletas didžiulių biurų pastatų. Visuose juose dirba jauni, vaikus auginantys ar auginsiantys žmonės. Štai čia ir reikėtų kurti darželius, kad būtų patogu vaiką atvežti ir nereikėtų stovėti automobilių spūstyse skubant jo pasiimti.

Taigi – ekonominė logika linksta link nuomos. Kam investuoti į plytas ir statybą, jei galima tuos pinigus jau dabar skirti geresniam vaikų poreikių tenkinimui ir, galų gale, užtikrinti, kad vaikai neliktų už darželio durų.

Pinigai vaikui, o ne įstaigai

Visų pirma, darželiai turi būti ten, kur patogu šeimoms. Dažniausiai tai reiškia – prie namų, prie darbo arba pakeliui tarp namų ir darbo. Tad reikia ir padaryti taip, kad darželiai tinkamu metu atsirastų ten, kur reikia. Savivaldybė su visomis statybomis ir viešaisiais pirkimais elementariai nesuspėja, o privatus sektorius su šia užduotimi tikrai galėtų susitvarkyti geriau.

Ko reikia, kad tai įvyktų? Reikia pinigus, numatytus valdiškai statybai, skirti vaikams. Jei gautą krepšelį vaikai galėtų atsinešti į bet kurį pasirinktą darželį, atsirastų ir daugiau didelių ar mažų darželių darboviečių pastatuose, tarp daugiabučių, individualių namų kvartaluose. Nauji darželiai būtų pastatomi taip, kad su mažesnėmis lėšomis būtų galima pasiekti daugiau ir kokybiškiau. Pavyzdžiui, kitur Europoje gali būti pastatomi greitai surenkami moduliniai darželiai, o pas mus vis dar statoma amžiams. Būtent dėl to viename Vilniaus rajone darželių trūksta, o kitame – jų perteklius.

Beje, dažnai kalbama, kad privatūs darželiai yra brangūs, ir savivaldybė negali sau leisti skirti pinigų vaikų ugdymui juose. Tai visiškai klaidinga nuostata. Nors tikslių skaičių niekas nerodo, tačiau sudėjus savivaldybės skiriamas lėšas darželiui, savivaldybės pastatų vertę, tėvų legaliai ir papildomai sumokamą dalį, pamatytume, kad privatus darželis, kuris neretai gali pasiūlyti daugiau, iš tiesų kainuoja mažiau.

Darželių klausimu Vilniaus savivaldybė įklimpo į politiką, kai prieinamumas neužtikrinamas, o kokybė bus prastinama. Pagal savivaldybės planus vaikai augs be sporto salių ir ne darželiams tinkamose erdvėse. O tai, kad patys tėvai neva gali pasirinkti darželį pagal patinkantį ugdymo profilį ir kokybę, apskritai atrodo kaip utopija.

Prieinamumo klausimas yra bazinis, paprastas ir gali būti sprendžiamas lengvai. Jei tik yra noras spręsti tikrą problemą, o ne leisti pinigus eilinį kartą per brangioms statyboms. Tačiau ambiciją privalome turėti didesnę. Tėvai neturėtų stumdytis elektroninėse eilėse ir aiškintis, kas pateks į išsvajotą pigesnį savivaldybės darželį.

Prieinamumo klausimą galime spręsti taip, kad darželiai nertųsi iš kailio ir stengtųsi parodyti, jog yra puikesni už kitus. Tėvai galėtų rinktis – kur arčiau darbo ar namų, kur patogiau ir geriau. Tokį tikslą ir turime sau kelti, tokį ir galime pasiekti, jei tik neužmerktume akių prieš tikras problemas ir sąžiningai norėtume jas spręsti.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Politiko akimis

V. Aleknaitė-Abramikienė. Kai kurie Vakarų krizės aspektai: konservatyvus žvilgsnis iš Lietuvos, arba atgal prie Huntingtono (II dalis) (31)

Pradėsiu nuo to, kuo baigiau pirmąją šio straipsnio dalį, – nuo teiginio, jog Vakarai yra Lietuvos geopolitinis būstas ir jos civilizacijos namai. Kitaip tariant, vienintelė vieta, kurioje lietuviai iš tiesų yra „namuose“ ir kuri tegali garantuoti Lietuvos valstybės išlikimą.

R. Sadauskas. Kai mokestis tampa gyventi trukdančia rakštimi (13)

Vaclovas su žmona Aldona ir dviem dukromis gyvena prieš 11 metų mirusios tetos sodyboje su didžiuliais senais klevais prie kluono ir kiekvieną svečią amsėjimu iš tolo pasitinkančiu lenciūginiu mišrūnu Sargiuku.

E. Gentvilas. Radikalūs pokyčiai be radikalų (136)

Baigiantis vasarai ir artėjant rinkimams į parlamentą, daugeliui gyventojų iš naujo kils klausimas: ką rinktis, kuriais politikais pa(si)tikėti, o gal išvis (ir vėl) nusispjauti per petį?

R. Paksas. Ar skėtį laikysime patys, ar vis norėsime, kad jį kiti palaikytų? (102)

Pastarųjų lietingų dienų fone ir nuskambėjus baigiamiesiems olimpiados Brazilijoje akordams, ramybės neduoda keli klausimai. Ne, anaiptol ne dėl to, kas kaltas, kad lietuviška vasara tokia šlapia. Ir kad olimpinės viltys buvo didesnės negu mūsų atletų galimybės.

A. Bagdonas. Didžiausia ambicija – didesni atlyginimai (25)

Algų didinimas – tarsi politikų pažadų olimpiada prieš kiekvienus rinkimus. 2012 metais reklaminiai stendai mirgėte mirgėjo antraštėmis, jog minimali alga jau 2013 metais sieks 1500 litų. Kiti skelbė, jog 1500 per mažai, todėl bet kokia kaina bus siekiama atlyginimą pakelti iki 1800 litų. Dabar 2016 metai, minimali alga pakilo iki 380 eurų (1312 litų) neatskaičiavus mokesčių, tačiau vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje vis tiek vienas mažiausių Europoje. Mus lenkia tokios šalys kaip Latvija, Turkija, Slovakija, Čekija.