Labai gerai, jog apie tai diskutuojama, tik nesinorėtų, kad ta diskusija taptų neginčijamų postulatų rinkiniu, kurių refrenas būtų vienas: kaip bus gerai įsivedus eurą arba kaip bus blogai, jeigu jo neįsivesime.
Esu lito šalininkas ir nebijau apie tai kalbėti garsiai ir viešai. Savi pinigai yra vienas iš valstybę apibrėžiančių dalykų. Ar šiandien esame linkę atsisakyti ne tik savo lito, bet ir dalies valstybės identiteto? Štai čia ir reikėtų aiškaus, konkretaus ir nedviprasmiško kiekvieno piliečio, kiekvieno Lietuvos žmogaus atsakymo – jis už litą ar už eurą?
Taip, kalbu būtent apie referendumą. Nes euro įvedimo klausimas yra pernelyg svarbus ir pernelyg reikšmingas Lietuvos valstybei, kad būtų galima nekreipti dėmesio į Konstituciją, kurios 9 straipsnis sako, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“.
Pasakymai, kad 2004 metais Lietuvos piliečiai, pasisakydami už stojimą į Europos Sąjungą, pasisakė ir už euro įvedimą, švelniai tariant, yra apgaulė. Ne kartą skaičiau stojimo sutartį ir jos priedus, pačią ES sutartį, tačiau įsipareigojimo Lietuvai būtent 2015 ar kuriais kitais metais prisijungti prie euro zonos, patikėkite, niekur nėra.
Atvirkščiai, Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio ketvirtame punkte aiškiai pasakyta, kad ES ir euro zona yra du skirtingi dalykai. Cituoju: „Sąjunga steigia Ekonominę ir pinigų sąjungą, kurios valiuta – euro“.
Beje, ir 2003 metų referendumui pateiktas klausimas dėl stojimo į ES skambėjo taip: „Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje“. Kaip matote, apie eurą čia – nė žodžio.
Akivaizdu, kad pritarimas narystei Europos Sąjungoje ir pritarimas valstybės valiutą pakeisti euru ir prisijungti prie euro zonos valstybių yra du skirtingi dalykai. Tą labai aiškiai iliustruoja ir ES valstybių narių Danijos bei Švedijos pavyzdžiai. Šių valstybių politikai, nepaisant to, kad jos jau buvo pasirašiusios stojimo sutartis, jau buvo bendrijos narės, ne tik išdrįso paklausti savo piliečių nuomonės dėl euro, bet ir į ją atsižvelgė.
Nereikia pamiršti, kad Europos Sąjunga valstybių narių, kurių valiuta yra euras, atžvilgiu turi išimtinę kompetenciją pinigų politikos klausimais. Labai abejoju, kad galima tą išimtinę teisę perduoti Europos Sąjungai be tautos pritarimo.
Kas yra demokratija? Atrodo, žinome ir suprantame visi. Nepaisant to, neprošal būtų dar kartą pažvelgti į pirmapradę šių dviejų iš graikų kilusių gerai žinomų žodžių demos ir kratos prasmę. Pirmasis reiškia liaudis, antrasis – valdžia. Paprastai tariant, demokratija yra tokia santvarka, kai valstybę valdo ne caras, karalius, net ne aristokratai, bet patys didesnės dalies valstybės piliečių atstovai. Logiškai galvojant, valdyti turėtų įsiklausydami į jų nuomonę ir valią.
Kaip tą nuomonę išgirsti, per tūkstantmečius žmonija atrado tik keletą galimybių. Viena iš jų – rinkimai. Kita – referendumai. Dar viena – visuomenės apklausos.
Demokratinėje visuomenėje politinius sprendimus lemia žmonių valia. Kur kitur žmonės gali ją išreikšti, jeigu ne pasisakydami referendume? Tai – įprasta praktika daugelyje Europos šalių, nes referendumas yra labiausiai paveikus tiesioginės demokratijos instrumentas.
Pavyzdžiui, italai užpernai balsavo prieš atominės energetikos plėtrą šalyje ir pasisakė kitais jiems svarbiais klausimais. Slovėnai referendume balsavo dėl pensijų reformos ir siūlymo ilginti pensinį amžių. Kiek anksčiau britai referendume išsakė savo nuomonę apie naują rinkimų sistemą, o Maltos gyventojai referendumu sprendė skyrybų įteisinimo klausimą savo šalyje. Tokių pavyzdžių galima vardinti daugybę.
Ar referendumo dėl euro bijomasi dėl pernelyg silpnų argumentų? Sutikite, keista girdėti, kad Lietuva, neprisijungusi prie euro zonos, taps izoliuota, į ją neateis investicijos. Ar, nebūdama šios zonos nare iki šiol, ji buvo izoliuota, ją aplenkė investicijos? Ar jos aplenkia ir Lenkiją, Daniją ar Didžiąją Britaniją, kurios neturi euro ir neskuba jo įsivesti? Ar tos valstybės labai izoliuotos?
Euras negali būti tikslas. Jis gali būti priemone siekiant, kad valstybė, jos žmonės gyventų geriau. Šiandien, skubant įsivesti eurą, manau, kad tas gyvenimas nepagerės, jis gali tik pablogėti. Tačiau svarbiausia: didesnė dalis visuomenės, bent jau žvelgiant į įvairius visuomenės apklausų rezultatus, Lietuvos tarp euro zonos šalių matyti nepageidauja. Net 55 procentai apklaustųjų palaiko mano siūlomą idėją, kad dėl euro įvedimo Lietuvoje tauta turi apsispręsti būtent referendume.
Nepamirškime dar vieno dalyko – tapusi euro šalimi, į Europos stabilizavimo fondą Lietuva turės įnešti beveik milijardą litų. Prisimenate – maždaug tokios sumos reikia norint atstatyti per krizę visiems sumažintas pensijas bei atlyginimus.
Sakoma, kad trumpesnė už žmogaus gyvenimą gali būti tik jo atmintis. Vingio parke 1989 metais, į kurį šimtatūkstantines minias buvo sukvietęs Sąjūdis, tų žmonių nuomonė buvo svarbi ir reikalinga. Kaip ir tragiškų sausio įvykių, kurių metines minėsime netrukus, metu 1991 metais.
Kas pasikeitė dabar, praėjus dviems dešimtmečiams? Kodėl ta žmonių nuomonė dėl laisvės ir nepriklausomybės buvo svarbi tada, bet šiandien jų nuomonė dėl atominės statybos ar euro įvedimo visiškai nesvarbi? Tai klausimas, į kurį atsakymą turėtume pabandyti rasti visi.