Panašu, kad ne iš nežinojimo, bet tyčia bandoma sukurti intrigą ir supainioti akivaizdžius dalykus dėl Vidaus reikalų ministro at(si)statydinimo. Vyriausybės Lietuvoje formuojamos į ministrus partijoms deleguojant savo atstovus. Taip buvo ne tik formuojant dabartinę, šešioliktąją po 1990 metų Vyriausybę, bet ir visas kitas penkiolika.
Jei ministras dėl vienų ar kitų priežasčių praranda partijos pasitikėjimą, partiją jį atšaukia ir pakeičia kitu. Taip ne kartą būta ne vienoje Vyriausybėje. Ir taip yra ne tik Lietuvoje. Toks yra vykdomosios valdžios valstybėje formavimo instrumentas.
Tačiau tik Lietuvoje gali būti bandoma tą instrumentą perderinti, stygas pakeisti klavišais, perrašyti partitūrą ir bandyti suteikti naujo skambėjimo. Šiuo atveju dėl Vidaus reikalų ministro S. Skvernelio bandoma užgauti jautrias visuomenės stygas. Neva, tokį gerą ministrą „tvarkiečiai“ iš Vyriausybės veja... .
Nei siūlydamas ministro pareigas S. Skverneliui, nei tada abejojau, nei dabar abejoju jo kompetencija bei savo srities išmanymu. Ir pasitraukti jam pasiūlyta anaiptol ne dėl kažkokių neįvykdytų partijos programos nuostatų ar asmeninių ambicijų. Tiesiog vadovaujantis sveika politine logika ir politikos abėcėle.
Puikiai suprantate, kad jeigu apie apsisprendimą atstovauti kitą politinę jėgą ministras būtų neprabilęs arba to atstovavimo nepasirinkęs, tai ir ministro atstatydinimo ar atsistatydinimo klausimas šiomis dienomis net nebūtų kilęs. Ir nereikia kalbėti apie jokius politinius žaidimus ar dėstyti kitokių išvedžiojimų apie politines nuostatas dėl požiūrio į vieną ar kitą partiją.
Žinoma, yra pakankamai suinteresuotų jėgų pasinaudoti šia situacija bei sušokti karo šokį net tik prieš mūsų partiją, bet ir prieš dabartinę koaliciją. Dėl įvairių priežasčių ir įvairiais būdais. Siekiant išsaugoti dabartinį ministrą, reiškiant nepasitenkinimą siūloma nauja kandidatūra, spaudžiant į kampą ministrą pirmininką – erdvės įvairioms manipuliacijoms yra pakankamai.
Artimiausiomis dienomis pasimatys, ar tie žaidimai bus žaidžiami: kas imsis solo partijos, kas dainuos pritariančiaisiais, kokia žodžių choreografijos grupė ar atskiri jos šokėjai suksis visuomenės informavimo priemonių arenoje?
Būčiau linkęs spėti, kad bandymų kelti destrukciją bus. Telieka tai ją planuojančių ir kelsiančių sąžinei. Jau ne kartą ir ne du Lietuvoje buvo keliamos audros pustuštėse vandens stiklinėse. Šįkart tokių kėlėjų laukia dar sunkesnis uždavinys: sukelti audrą tuščioje.
Bėda, kad po tokių „audrų“ kėlimo kai kurios valstybės institucijos ir kai kuri teisėsauga lieka su ilga nosimi, pati valstybė – dar vieną kartą pažeminta, o jos žmonės – nuvilti. Kad energija skiriama ne visuomenės gerovės kūrybai, bet tuščiai politinei karybai.
Gal nuo šių metų jau galėtų būti kitaip?