Pirmoji – siūlomoms migrantų iš Afrikos pasidalijimo kvotoms, kurias pasiūlė Europos Komisija, nelinkusios pritarti jau kelios ES šalys. Tenka tik apgailestauti, kad Lietuvos valstybė savo institucijų sprendimais kol kas jokios konkrečios pozicijos nepareiškė, o jos vadovai randa svarbesnių reikalų, kuriuos linktų aptarinėti viešojoje erdvėje.
Antroji – imigracijos problemos atskirose ES šalyse jau sprendžiamos taip, kad savo veiksmais yra ribojamos kitų, seniai legaliai į bendrijos šalis atvykusių tos sąjungos šalių imigrantų pilietinės teisės. Kalbu apie lietuvius, kurie deportuojami iš Jungtinės Karalystės jau vien dėl to, kad kažkada Lietuvoje buvo padarę nusikaltimą ar nusižengimą. Nepaisant to, kad atliko už jį bausmę ir Lietuva jokių pretenzijų neturi, Anglijoje jie traktuojami kaip pavojų keliantys asmenys.
Trečioji – karinės operacijos planai Viduržiemio jūroje siekiant užkirsti kelią migrantų plukdymui į Europą.
Visomis šiomis temomis šią savaitę ne kartą kalbėta ir Europos Parlamente. Diskusijos iš tiesų karštos, gal tik bėda, kad jas kol kas, galbūt dėl šventos ramybės viešumoje, stengiamasi parodyti tik šiltomis. Kad nekiltų tam tikros įtampos, kurios politikams valdžioje paprastai nebūna naudingos.
Bet apie viską iš eilės. Dar kartą noriu pabrėžti, kad kvotos migrantams iš Afrikos – tai ne tas problemos sprendimas, kuriuo turėtų eiti visa Europos Sąjunga ir Lietuva. Tai problemos neišsprendžia, tik ją pagilina. Kategoriškai pasisakau prieš kvotų taikymą ES valstybėms taip vadinamoje imigrantų iš Afrikos perkėlimo programoje, kurias bendrijos šalims siūlo Europos Komisija ir šią nuostatą dar kartą pakartojau Europos Parlamente trečiadienį.
Pasirinktas ne tas kelias. Juo einant, problemos nebus išspręstos, tik dar labiau pagilinamos. Ką reiškia kvotos 20 tūkstančių migrantų, kuomet per metus tik Viduržiemio jūra Europą pasiekia virš 150 tūkstančių pabėgėlių? Mums ir vėl siūloma kovoti ne su priežastimis, bet su pasekmėmis. Neprotinga. Nelogiška. Neefektyvu.
Akivaizdu, kad mūsų pasiūlytas Migracijos komisijos steigimas Lietuvos Seime yra pačiu laiku. Šiandien klausimas toks – ar imigracijos politiką Lietuva formuos pati, ar vykdys jai primestą iš šalies? Ypač atkreipiant dėmesį, kad Europos Komisijai buvo pavesta parengti pirmąjį savanorišką bandomąjį Afrikos šalių migrantų perkėlimo visoje ES projektą. Būtent savanorišką. Tačiau kaip tada atsirado privalomos kvotos, kurias siūlo Europos Komisija?
Kitas klausimas - ar Lietuvos visuomenė remia tokį projektą? Jeigu taip – tai kokiu būdu ir priemonėmis bei bus vykdoma perkeltųjų asmenų integracija į šalies visuomenę? Tai klausimai, dėl kurių reikia gerokai platesnių diskusijų, o ne pionieriško nusiteikimo būti visada pasiryžus.
Supraskime, kad kvotos pabėgėliams – tai ne pieno gamybos kvotos ES valstybėms, kurias mechaniškai gerokai lengviau sureguliuoti.
Tai gerokai sudėtingesnis mechanizmas, konkretūs žmonės, iš jų išplaukiančios socialinės problemos ir kiti reikšmingi dalykai.
Akivaizdu, kad didesnioji dalis pabėgėlių ieško prieglobsčio Ispanijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, lieka Italijoje, tad kvotų politika iš esmės bus niekinė, tik dar labiau skatinanti migraciją į Europą, nes taip netiesiogiai siunčiamas signalas – jūs čia laukiami, jumis bus pasirūpinta.
Tačiau Afrikos valstybėms, jų vyriausybėms turėtų būti siunčiamas visiškai kitoks signalas: stabili taika regione ir savo sienų tinkama kontrolė nuo šiol bus vienintelė ir nediskutuojama sąlyga ES institucijų derybose dėl donorų finansinės, technologinės bei humanitarinės pagalbos bei prekybos sutarčių.
Dar viena būtina ir nediskutuotina sąlyga: pilietinės, politinės ir ekonominės reformos. Esu įsitikinęs, kad pagrindines smurto ir nepakankamo išsivystymo priežastis reikia šalinti jų kilmės šalyse, taip siekiant sumažinti pabėgėlių ir ekonominių emigrantų srautus.
Džiaugiuosi, kad apie tai pradėta kalbėti ir ES užsienio reikalų ministrų susitikime, ir Europos Parlamente. Tikiuosi, kad apie tai bus užsiminta ir ES valstybių Vadovų Taryboje birželio mėnesį.
Iš tiesų būtina šalinti priežastis, imantis net ir karinių operacijų prieš nelegalią migraciją, kurios priedangoje į Europą gali prasiveržti radikalūs teroristai iš taip vadinamos „Islamo valstybės“. Kita vertus, Europos Sąjungoje būtina atkreipti dėmesį ir į kai kurias antiimigracines nustatąs, kurios prasidėjo vienoje ar kitoje bendrijos narėje.
Čia aš turiu omenyje naujas tendencijas Jungtinėje Karalystėje, iš kurios deportuojami anksčiau už nusikalstamą veiklą savose šalyse teisti ir bausmę jau atlikę emigrantai. Jie yra tos pačios ES nariai, legaliai gyvenantys ir dirbantys Anglijoje. Ar tokia antiimigracinė politika reiškia tai, kad tai siekiama atsikratyti kvalifikuotų, išsilavinusių, daug metų bendrąjį vidaus produktą JK valstybei kūrusių emigrantų, tarp jų ir lietuvių, siekiant sudaryti erdvę pagal siūlomas kvotas įsitvirtinti ne tokiems reikliems savo teisėms ir išnaudojimui mažiau galintiems pasipriešinti imigrantams iš Afrikos? Gal tokia yra naujoji Europos politika? Jeigu iš tiesų taip, ar jai neturėtų priešintis Lietuva ir jos parlamentarai Europos Sąjungoje? Ir žinoma, Europos šalių vadovai, jų užsienio reikalų ministrai?
Esu įsitikinęs, kad pagrindines smurto ir nepakankamo išsivystymo priežastis reikia šalinti jų kilmės šalyse, taip siekiant sumažinti pabėgėlių ir ekonominių emigrantų srautus. Tai, beje, turėtų apimti ne tik Afrikos valstybes. Ši situacija turėtų tapti labai didele paskata ir Lietuvoje pradėti analizuoti bei vertinti esmines darbo jėgos, visuomenės migracijos, išsilavinimo bei demografines problemas, verslo apmokestinimo ir valstybės mokesčių politikos kaitos klausimus.
Europa susiduria su naujais iššūkiais ir tinkamai į juos reaguoti, laiku įžvelgti tendencijas, numatyti poslinkius ir rasti geriausius sprendimus besikeičiančiame pasaulyje yra gerokai sudėtingesnis uždavinys negu ištarti keletą dviejų žodžių darinių.Išmokime pamatyti esmę, o ne tai, kas įvairių ekspertais pavadintų ar save pasivadinusių arba ir skaitytojų komentaruose rašoma.