Praėjusią savaitę jaunieji socialdemokratai konferencijoje “Didžioji ambicija: kurti ateities Lietuvą” (į kurią buvo kviestas ir Andrius Tapinas) aiškiai deklaravo: pozityvaus psichologinio klimato sukūrimas turi tapti ne vieno žmogaus, bet Valstybės prioritetu.
Gal tada imsime greičiau sveikti ir vaduotis iš kompleksų, o pokalbis net ir su aršiausiu oponentu bus skirtas nuomonių pasikeitimui, o ne viešos erdvės teršimui padrikais paistalėliais arba iš piršto laužtomis nuostatomis, orientuotomis į puslapio paspaudimų, peržiūrių ar “Like” generavimą, bet ne į susitelkusios, solidarios ir demokratiškos visuomenės kūrimą.
Cinizmas, sarkazmas, patyčios, nuolatinis gąsdinimas vidaus ir išorės priešais visuomenėje sukuria iliuziją, kai nepaisant milžiniškų ketvirčio amžiaus pasiekimų, nemaža dalis mūsų gyventojų pesimistiškai žvelgia į ateitį, jaučiasi bejėgiais, vienišais ir pažeidžiamais.
Šį pojūtį, kurį mokslininkai vadina anomija, lemia ne ekonominis gyvenimo lygis, o žmogaus vertinimas, kad (1) bendruomenės lyderiai yra nusišalinę ar abejingi žmonių reikmėms; (2) suvokimas, kad socialinė tvarka yra nestabili ir neprognozuojama; (3) požiūris, kad asmuo grįžta atgal, palyginti su jo anksčiau pasiektais tikslais; (4) gyvenimo beprasmiškumo jausmas, kylantis dėl įsisavintų socialinių normų nuvertėjimo ar praradimo; (5) suvokimas, kad esami tarpasmeniai santykiai nebeteikia paramos ir nėra produktyvūs.
Tokie anomijos komponentai (juos plėtodamas prancūzų sociologijos mokyklos pradininko E. Durkheimo mintis išskyrė amerikiečių sociologas L. Srole) yra pateikiami “Žmogaus studijų centro” atlikto tyrimo “Nesaikingo alkoholio vartojimo neigiamos įtakos Lietuvos konkurencingumui mažinimo galimybių identifikavimas” ataskaitoje.
Pojūtis, kad “man čia ne vieta”, “nuo mano pastangų niekas nepriklauso”, kai žmogus jaučiasi matantis visuomenės gyvenimo gerėjimą, bet savo asmenišką ateitį vertinantis kaip beviltišką, jaučiasi nelaimingas ir praradęs pasitikėjimą visuomenės normomis ir jos nariais, nepatenkintas gyvenimu. Ar jums tai pažįstamas jausmas?
Tai sukelia neigiamus fizinius ir psichinius padarinius, kurie atsispindi emigracijos, mirčių dėl transporto įvykių, apsinuodijimo alkoholiu, tyčinių susižalojimų, savižudybių bei pasikėsinimų (nužudymų), kraujotakos sistemos ligų bei su rūkymu susijusių piktybinių navikų statistikoje. Vertinant šią neigiamą statistika, Lietuvai tenka pirmaujančios pozicijos Europoje. Atimkite iš žmonių vilties, bendrumo ir priklausymo vieni kitiems jausmą ir jie pradeda nykti fiziškai.
Bendrą “man čia ne vieta” pojūtį galime pradėti keisti kiekvienas iš mūsų pradėdami didesniu rūpesčiu aplinkiniais. Privalome mažinti socialinio bejėgiškumo jausmą, skatinti ir didinti mūsų ryšius su šeima, kolektyvu, įvairioms nevyriausybinėms organizacijom, savanoriška, visuomenine, pilietiška veikla, mažinti socialinę dezintegraciją.
Esame didi šalis, įveikusi karus, trėmimus ir okupacijas. Kovos už nepriklausomybę, „Sąjūdis“, valstybingumo atkūrimas ir įtvirtinimas - tai laikotarpiai, kurie reikalavo didžiulio tautos sutelktumo, kurie teikė daug vilčių ir geresnio gyvenimo lūkesčių bei sutelkė visuomenę jų siekti.
Taip pat tai buvo laikotarpis, kai Lietuvoje buvo stipriai sumažėjęs alkoholio vartojimas ir savižudybių skaičius. Geresnio gyvenimo viltis ir Tautos susitelkimas siekti bendrų tikslų (laisvės, demokratijos) užaugino kolektyvinį jausmą, kai kiekvienas jautėmės reikalingais visuomenei ir šeimai, jautėme, kad galime daryti įtaką visuomenės gyvenimui.
Neišbarstykime tų pozityvių jausmų, kurie yra svarbūs didžiajai visuomenės daliai ir kurių dėka mes sukursime ateities Lietuvą. Aš matau, kad daugelis žmonių savo mintimis, jausmais ir darbais norėtų prisidėti prie pozityvaus psichologinio klimato fomavimo. Jie supranta, kad tai gyvybiškai svarbu. Jie pavargo nuo sistemingų patyčių viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose, kai kone nacionaliniu sportu tapo siekis kuo skaudžiau įkąsti, įspirti, įdurti savo bendrapiliečiui.
Tačiau aš matau ir tai, kad žmonės, dar išsaugoję tikro, solidaraus, pozityvaus bendravimo kibirkštį, yra įbauginti, nutildyti, išstumti į periferiją. Nes madas kol kas diktuoja kiti – rėksmingi, įžūlūs, netolerantiški, nepakenčiantys kitos nuomonės. Aš tikiu, kad tai netruks amžinai. Kad išsiilgę pozityvaus bendravimo sugebės susitelkti ir nepasiduoti sąmoningai peršamai destrukcijai. Ir kad mūsų „auksiniai protai“ galų gale akivaizdžiai suvoks, koks beprasmis užsiėmimas yra dalyvauti tose patyčių kampanijose, kaip tuščia yra ieškoti kuo įžeidesnio žodelio ar palyginimo, kaip destruktyvu tvirtinti anomiją ir pasimetimą. Supras ir prisidės prie ateities Lietuvos kūrimo.
Labai to tikiuosi!