Mes svarstome tai, kas vadinama viešojo sektoriaus, jokiu būdu ne valdžios sektoriaus, ekonomika.
Kaip holistas, drįstu teigti, kad ši ekonomikos dalis yra nors ir ne didžiausia, bet bene įtakingiausia ūkio dalis. Viešąjį ūkį lemiamu laipsniu valdo politinė valdžia. Nes ji yra atsakinga už viešųjų poreikių tenkinimą.
Taigi, tiek Vyriausybė, tiek Seimas atsako už bendrųjų, sisteminių, infrastruktūrinių reikalų padėtį.
Tačiau susidaro įspūdis, kad mūsų politinis elitas, taip pat ir valdančioji koalicija, ne iki galo supranta savo misiją. Per dažnai kyla įspūdis, kad valdžiai privatūs reikalai rūpi labiau nei viešieji. Arba, kad ji sunkiai artikuliuoja, apibrėžia tuos viešuosius reikalus. Tai pirma.
Antra, susidaro įspūdis, kad valdantieji savo svarstymuose daugiausia mato tik vieną biudžeto dalį – išlaidas, bet neskiria deramo dėmesio pajamoms. Nes tik sporadiškai, tik mikrolygyje kalba apie mokesčius – pagrindinę biudžeto pajamų dalį. Seimą pajamos mažai domina.
Susidomėjimas kyla tik tada, kai kas nors iš pasalų ar per neapsižiūrėjimą pasiūlo įvesti progresinius mokesčius. Tuomet kyla panika, visuotinis pasipiktinimas, kad valdžia bando eksproprijuoti Tautą. Pasalūnas nutildomas ir biudžeto pajamų klausimu „elite“ įsivyrauja taiki vienybė. Vienybė tarp taip vadinamų krikščionių, socialistais besidedančių ir, aišku, liberalų.
Toje vienybėje paaiškėja, kad visos partijos, kaip jos besivadintų, yra liberalios. Jos atvirai (liberalai) ar nebyliai (krikdemai ir socdemai) sumenkina valstybės kaip bendrojo gėrio kūrėjos vaidmenį, geru nacionaliniu biudžetu mano esant mažą biudžetą, o mokesčius traktuoja kaip naštą ekonomikai.
Priminsiu, kad tik rinkos fundamentalizmo rėmuose verslas = ekonomika, o mokesčiai yra, kad ir neišvengiamas, bet blogis. Tikras valstybininkas, o jis pagal pažiūras yra holistas, paprieštarautų – mokesčiai yra INVESTICIJŲ į viešuosius infrastruktūrinius poreikius ŠALTINIS.
Jeigu norime turėti gerai išplėtotą viešąjį (kartoju – ne valdžios) sektorių, turime rūpintis IŠTEKLIAIS, iš kurių tas sektorius išlaikomas. O tų išteklių yra keletas – biudžeto lėšos, efektyvi politinė ir administracinė tų išteklių valdymo sistema ir tikras žmonių pilietiškumas.
Čia kalbėsime tik apie pirmąjį šaltinį. Ar jis pakankamas, ar jis adekvatus esamų viešųjų poreikių patenkinimo požiūriu? Nemanau.
Nesileisdamas į mokslinę analizę savo poziciją grįsiu palyginimu su kitomis ES šalimis. Palyginus paaiškėja, kad pagal mokestinių pajamų dalį BVP Lietuva jau eilę metų užima arba paskutinę arba vieną paskutinių vietų ES. Rodiklis ~27–28 procentai. Normaliose šalyse jis siekia 35–40 proc. ir daugiau. Tenka konstatuoti: ši koalicija nepadarė beveik nieko, kad viešiesiems poreikiams mokesčių būtų surenkama daugiau.
O daugiau jų galima būtų surinkti taikant mūsų nomenklatūros suniekintus progresinius mokesčius, prabangos mokesčius, įvedant tikrą visuotinį pajamų deklaravimą. Ir nereiktų čia prisidenginėti vargšais.
Taigi, mūsų mokestinės pajamos procentais nuo BVP bene mažiausios Europos Sąjungoje. Maža to, mūsų mokesčių sistema yra viena regresiškiausių, t.y. ji neproporcingai didele dalimi slegia neturtinguosius ir vidutiniokus.
Tačiau šiuo klausimu mūsų politinėje klasėje – tylos siena. O ta siena darosi panaši į organizuotą sąmokslą – kurio pavadinimas, šūkiai – „Gink turtingąjį“. Galima ir kitaip – „Nekreipk dėmesio į vargšą“. Nors Lietuvoje karts nuo karto, tiesa, vis rečiau, gali išgirsti: „Svarbiausia – žmogus“...
Vieniems vargšams ir vidutiniokams sunku išlaikyti valstybę, o tie, kurie gali daugiau prisidėti prie to išlaikymo, nenori to daryti. O kai galingi nenori, jie ir neprisideda. Dabar pasakysiu visišką ekonominę banalybę, kurios ne tik „elitas“, bet ir paprasti žmonės nesuvokia. Jeigu biudžeto pajamos yra mažos, viešasis (ne valdžios) sektorius gyvena pusbadžiu.
Nors mes įtikinėjami, kad šalyje krizė pasibaigė, mes dorai negalime finansuoti, drįstu sakyti, nei vienos viešojo gyvenimo sferos – nei švietimo, nei mokslo, nei kultūros, nei teisėsaugos, nei krašto apsaugos. Geriausiai tai iliustruoja padėtis švietime. Biudžeto asignavimų švietimui ir mokslui dalis nuo BVP 2016 metais sudarys tik 4,2 proc. Dar 2015 ji siekė 4,7 proc. BVP.
Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Šį kartą iš mokslo sferos. Iš tribūnų dažnai girdime – „Mes gyvename žinių visuomenėje“. Klausantis tokių pareiškimų apima šventas pasipiktinimas. Nesu iš tų, kurie mano, jog žinių kūrėjo, mokslininko motyvacija priklauso tik nuo finansinio atlygio dydžio.
Tačiau manau, jog mokslo žmonėms turi būti užtikrintos adekvačios gyvenimo sąlygos – galimybės įsigyti būstą, automobilį ir t.t.
Žvilgtelėkime į kai kuriuos skaičius. Mūsų šalyje vidutinis darbo užmokestis bruto siekia 714 eurų, neto 554 eurų. Nedaug. O dabar palyginkime šiuos skaičius su darbo apmokėjimu viename iš universitetų.
Asistento alga ten – bruto – 532 eurai, neto – 404 eurai. A kategorijos lektoriaus – bruto 678 eurų, neto – 515 eurų. B kategorijos docento – atitinkamai 781 eurai ir 601 euras. A kategorijos profesoriaus – 1193 ir 907. Primenu, kad lektorius – tai paprastai mokslų daktaras. Tačiau jo atlygis mažesnis nei vidutinė alga.
Dvi pastabos. Pirma, aukšto rango teisėjų pensijos TRIS kartus didesnės nei profesoriaus atlyginimo. Pirmieji gauna apie 3000 eurų.
Antra, dabar gal taps aiškiau, kodėl talentingi žmonės kepa picas ir negali prisidėti prie žmogiškojo kapitalo kūrimo.
Nerimą kelia tai, kad viešojo sektoriaus sferų darbuotojai, vieni atkakliau, kiti tyliai reikalauja didinti jų darbo užmokestį ir lėšas, skirtas kitoms reikmėms, tačiau neturi ką pasakyti, kai jiems iš valdžios institucijų atšaunama: „Pinigų nėra. Biudžetas – ne guminis“.
Ir siūlo patiems susirasti papildomo finansavimo jų sferai šaltinį. Pasiūlymo potekstė tokia – švietimiečiai turėtų siūlyti sumažinti finansavimą, pavyzdžiui, teisėsaugai. O pastaroji turėtų ieškoti papildomų pinigų sau kultūros sferoje...
Beveik niekam neateina į galvą mintis, kad vietoj to, kad būtų tampoma ir plėšoma trumpa ir siaura biudžeto antklodė, reiktų priversti valdžią pailginti ir paplatinti tą antklodę. Kitaip sakant, padidinti biudžeto pajamas. Bet tik ką kalbėjome apie tai, jog tokia mintis Lietuvoje būtų šventvagiška ir todėl yra tabu. Tai ir tampome bei plėšome kasmet tą antklodę. Šie metai ne išimtis. Visas ruduo buvo skirtas tam tampymui ir plėšymui.
Pabaigai keli apibendrinimai. Lietuvą valdant įvairių rūšių ir porūšių liberalams, paradigminiai biudžeto formavimo pagrindai nekinta, todėl šių metų biudžetas niekuo esmingai nesiskiria nuo ankstesnių. Konservatoriai ir liberalai turėtų palaikyti šį biudžetą.
Jie turi kūkčioti iš džiaugsmo ir dėkoti valdančioms partijoms ir Vyriausybei, nes tai – jų biudžetas. Jokio proveržio biudžeto formavimo politikoje nėra pasiekta. Viešieji poreikiai šalyje nėra tenkinami patenkinamai, todėl viešasis gyvenimas yra skurdus. Arba, kitaip – gyvename bendrybių tragedijos sąlygomis, t.y. nuolat susiduriame su bendrojo gėrio stygiumi. Dėl to nukenčia mūsų valstybė. O taip pat kiekvienas iš mūsų individualiai. Net tie, kurie yra finansiškai turtingi.