Taip parašyti paskatino viešos diskusijos dėl Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko rinkimų būklė ir kokybė. Išsakomos politologinės rinkimų baigties prognozės, galimų pergalės scenarijų vertinimai, argumentai, kodėl vienas ar kitas kandidatas geresnis TS-LKD ir (ar) valstybei. Retai klausiama, kodėl šitos – atrodytų, rutininės – varžybos tapo gan aštria priešprieša, ir ką vienoks ar kitoks jos išsisprendimas reikš partijos tapatybei, kaip lems jos tolesnę vidinę raidą.
Tai svarbu ir būtų įdomu, tačiau dar svarbesnis ir visiškai nepastebėtas dalykas, mano nuomone, glūdi trumpoje pastraipoje iš Andriaus Kubiliaus prisistatymo būsimiems rinkėjams: “Kartu su visais Lietuvos žmonėmis atlaikę sunkiausias ekonominės krizės dienas ir užgesinę didžiausius gaisrus, kurie kėlė grėsmę visos valstybės finansų stabilumui, dabar žymiai daugiau dėmesio galime skirti tokioms mums ypač svarbioms sritims kaip švietimas, socialinė apsauga, šeimos politika, patriotinis ugdymas, istorinio teisingumo reikalai.”
Komentatoriai turėtų suklusti. Juk žadama nei daugiau, nei mažiau, o Vyriausybės politikos pasikeitimas, atsigręžimas nuo ekonomikos ir finansų prie “minkštųjų dalykų” – švietimo, šeimos ir socialinės politikos, atminties politikos. Duodama aiškiai suprasti, kad tai, kas šiose srityse daryta iki šiol (kokybinių pokyčių nesiūlantis Švietimo įstatymas, iš duobės bankrutuojančią sistemą traukianti „Sodros“ reforma), yra toli gražu nepakankama, kad reikalingi ne technokratiniai optimizavimai, o kardinalios reformos, lemiančios kokybinius pokyčius. Vėlgi, kalbėjimas apie “patriotinį ugdymą” – nedviprasmiška užuomina, kad kairiojo-liberalaus konsenso dėl ugdymo turinio ir vertybių, kuris iki šiol galioja švietime, laikas atsisakyti.
Be abejo, galima ginčytis, kad pavienė pastaba priešrinkiminiame dokumente dar nieko nereiškia. Tačiau panašus politikos posūkis užprogramuotas dar praeitų metų lapkritį partijos suvažiavime paskelbtame dokumente “TS-LKD: iššūkiai, problemos, perspektyvos”, įvertinusiame šios politinės jėgos vertybinę raidą ir siūliusiame gaires ateinantiems dviems kadencijos metams. Taigi Andrius Kubilius tiesiog pakartoja jau anksčiau, rudenį prisiimtus įsipareigojimus, praūžus Savivaldos rinkimų peripetijoms ir partijai bei Vyriausybei grįžtant prie įprastesnio politinio darbo režimo.
Galima šį posūkį vertinti kaip mėginimą įtikti krikdemiškojo ir tautininkiško flangų atstovams, jau seniai priekaištaujantiems Andriui Kubiliui dėl Vyriausybės “liberalizmo” ir tokių sričių, kaip švietimas ir kultūra, atidavimo liberalams.
Tačiau taip darydami, man regis, mes pražiopsotume esminį paties Kubiliaus konservatizmo, politinio mąstymo bruožą. Būtent, atsigręžimas prie švietimo, kultūros ir socialinių dalykų – tai grįžimas prie Andriui Kubiliui svarbios “trečiosios restitucijos” idėjos: jau įvykdytas politinę-teisinę restituciją (nepriklausomos valstybės atkūrimas, jos integravimasis į Vakarų politines ir saugumo struktūras) ir ekonominę restituciją (rinkos ekonominių santykių ir privačios nuosavybės atkūrimas) turi lydėti socialinė restitucija – moralinio, kultūrinio ir bendruomeninio visuomenės audinio atkūrimas. Šios trečiosios restitucijos kertinę svarbą lietuviškojo konservatizmo projektui Kubilius yra akcentavęs ne sykį, paskutinįkart – 2010 m. rinkinyje „Libertas & Pietas“ išspausdintoje apžvalgoje “Konservatyvioji politika Lietuvoje: vakar, šiandien ir rytoj”: “Taigi žvelgiant į ateitį, tolesnis konservatyvusis Lietuvos planas yra pirmiausia susijęs su visuomenės santykių restitucija, nes tai dar neužbaigta. Nepriklausomybės restituciją, nuosavybės restituciją turi lydėti bendruomeniškumo ir asociatyvumo restitucija. Pastaroji vėluoja ir, ko gero, yra žymiai sunkiau įgyvendinama, negu dvi pirmosios... Socialinei-kultūrinei visuomenės santykių restitucijai [...] reikia savojo Sąjūdžio – specifinio kultūrinio Sąjūdžio. Konservatyvioji mintis šiandieninėje Lietuvoje ir turi imtis misijos tokį kultūrinį Sąjūdį burti.”
Šių “trečiosios restitucijos” idėjų šviesoje norėčiau trumpam atsigręžti į Lietuvos žiniasklaidoje vis nuskambančias pranašystes apie greitą konservatizmo pabaigą. Nebe pirmą kartą skamba pranašystės, kad politinės dešinės projektas, siejamas su konservatizmu ir krikščioniškąja demokratija, su Europos Liaudies partija, Lietuvoje eina į pabaigą, patiria kažkokią krizę. Ją kaip susimokę skelbia keletas apžvalgininkų, kurių ryškiausias, turbūt, Vladimiras Laučius. Jo mėgstama tema – priekaištai TS-LKD, kad ji, netekusi savo konservatyvios tapatybės, nesusikūrė naujos ir taip liovėsi būti konservatyvi partija (krikščioniškąja demokratija kaip tokia Laučius apskritai netiki).
Už ką Vladimiras Laučius kritikuoja konservatorius? Kur slypi, jo nuomone, konservatizmo idėjų išdavystė? Esminis užkliūvantis dalykas – kad savo viešojoje kalbėsenoje ir programiniuose dokumentuose TS-LKD lyderiai nesilaiko “konservuojančio”, pasyvaus ir retencinio, santykio su tradicija. Ypač tokiems kritikams užkliūva gan dažni TS-LKD programose žodžiai “modernizacija”, “atsinaujinimas” ir pan. Konservatizmą jie sutapatina vien su tam tikra politinio santykio forma – praeities vertybinių pavidalų sergėjimu ir jų perdavimu, priešinant jį aktyvizmui ir iniciatyvoms kurti naujus turinius. Šiuo formaliu požiūriu TS-LKD ir yra kritikuojama kaip “nekonservatyvi” partija.
Nesiimsiu su šia konservatizmo interpretacija ginčytis, kaip ir nurodinėti jos nenuoširdumo bei nenuoseklumo – mat kai tik TS-LKD imasi “konservatyviai” elgtis, sergėti ir ginti visuomenės moralinę tradiciją įtvirtinančius įstatymus (pavyzdžiui, gindami šeimos kaip vyro ir moters santuokos sampratą), išsyk tų pačių apžvalgininkų būna išvadinti “talibanu”, apkaltinti ekstremizmu, obskurantizmu ir t.t.
II.
Pamėginsiu pažiūrėti į šią problemą iš kitos pusės. Man regis, jeigu mes ir patiriame tam tikrą dešinės krizę, tai ji susijusi ne su tuo, ką kalba apžvalgininkai. Problema veikiau ta, kad lietuviškasis konservatizmas nepakankamai aiškiai suvokia savo misiją – revoliucingą, o ne “konservuojantį” jos pobūdį – ir nėra išvystęs tą misiją atitinkančių politinio veikimo būdų.
Kalbėjimas apie revoliucingą konservatizmo Lietuvoje pobūdį nėra vien retorinė priemonė. Pagrindinis Lietuvai iškilęs uždavinys buvo ir didžiąja dalimi tebėra ne “konservuoti” paveldėtus tikrovės pavidalus, nes susiduriame su radikaliai deformuota paveldėta tikrove tiek socialiniame lygmenyje, tiek psichologijoje, institucijų lygyje – bet atkurti nutrauktą valstybingumą ir teisėtumą ir atsigręžti (lot. revolvere, iš čia “revoliucija”), sugrįžti į normalios visuomenės būtį. Šia prasme ir šia apimtimi konservatyvusis projektas Lietuvoje buvo ir tebėra revoliucinis.
Taigi greta kalbėjimo apie tris “restitucijas” galime kalbėti ir apie tris konservatyvias revoliucijas, įvykdytas ir tebevykstančias Lietuvoje. Pirmiausia – politinę ir teisinę revoliuciją, kurios metu 1990 m. buvo atkurta nepriklausomos Lietuvos valstybė su atkurtu ikikarinės Lietuvos Respublikos teisiniu tęstinumu. Tai buvo revoliucingas žingsnis – grįžimas ir atstatymas to, kas buvo, o ne sergstintis ir pasyvus elgesys. Antroji – ekonominė revoliucija, grąžinusi Lietuvą į normalius ūkinius ir nuosavybės santykius.
Šia prasme lietuviškasis konservatizmas savitu būdu pratęsia Vakarų konservatizmo projektą, skleidžiasi jo erdvėje – mat nuo 1950-ųjų Vakarų konservatoriai kėlė du tikslus: nugalėti komunizmą Šaltajame kare ir įtvirtinti laisvąją rinką kaip pagrindinį ekonominį modelį. Abu šie tikslai buvo pasiekti dešimtojo dešimtmečio viduryje, tačiau Lietuvoje tas procesas truko ilgiau, tų tikslų pasiekimas Lietuvoje reikalavo daugiau laiko. Jie savitai konfigūravosi: Šaltojo karo užbaigą Lietuvai atitiko jos pačios įsitvirtinimas Vakarų valstybingumo ir saugumo struktūrose, o laisvosios rinkos pergalės buvo siekiama taip pat ir per ekonominės nuosavybės restituciją.
Įstabu tai, kad dabar Vakarų ir Lietuvos konservatizmo projektai yra sinchronizavęsi. Vakaruose pribrendo supratimas, kad būtina “apgręžti” 1960-ųjų “kultūrinės revoliucijos”, kurią konservatoriai pralaimėjo, pasekmes. Davidas Cameronas kalba apie Great Society, “didžiosios visuomenės” atkūrimo būtinybę, o jo patarėjas Phillip Blond savo knygoje Red Tory kaip pagrindinį konservatyviojo projekto uždavinį įvardija restoration of ethos – etoso, moralinės-kultūrinės visuomenės sanklodos atkūrimą. Tuo metu Lietuvoje vis labiau suvokiama, kad išorinį visuomenės ir asmenų gyvenimą kontekstą tepaliečiančios teisinės, ekonominės ir vadybinės pertvarkos nėra pakankamos, kad būtų sukurtos normalios prielaidos stabiliam ir sėkmingam valstybės gyvenimui.
Todėl pagrįstai galime kalbėti apie trečiąją, tebevykstančią, konservatyvią socialinę-kultūrinę revoliuciją, kurios tikslas – atkurti išardytą visuomenės audinį, šeimos sampratą ir moralines bei pilietines visuomenės struktūras.
III.
Kalbant apie lietuviškąjį konservatizmą, reikia pabrėžti
dar vieną svarbų jo genetinį momentą. Giluminė sąsaja su tikėjimo vertybėmis yra pačioje šio konservatyviojo projekto esmėje. Tai ne tik reveransai Bažnyčiai ir jos mokymui, bet būtent pačioje konservatyviojo projekto genetikoje, jo kilmėje iš nepriklausomybės Sąjūdžio užkoduotas specifinis santykis su tikėjimo vertybėmis.
Mano minėtos trys konservatyvios revoliucijos prasidėjo nuo vieno dar didesnio ir fundamentalesnio revoliucinio virsmo: nuo 1988-1991 m. Atgimimo kaip dvasinės revoliucijos. Tai buvo ne tik plataus masto Lietuvos visuomenės religinis atgimimas – galima netgi teigti, kad religinis atgimimas buvo antrinis fenomenas, kurį iššaukė metafizinė, sakralinė laisvės patirtis.
Kalbant religijotyros terminais, Atgimimas buvo patirtas kaip laiko resakralizacija – nauja pradžia, kuri gali nuplauti praeities kaltes ir suteršimus. Iš radikaliai nudievintos, suterštos, atkerėtos, jokios transcendencijos nepripažįstančios, pilkos ir monotoniškos sovietinės tikrovės buvo išsiveržta į patį metafizinio laisvės slėpinio epicentrą. Daugeliui tai buvo, turbūt, arčiausia kiek buvo leista priartėti prie tiesioginio sąlyčio su šventybe.
Šis šventybės proveržis, viena vertus, turėjo ir aiškią nereliginę atšaką, sietiną su mėginimais atrasti šventybę politinėje tikrovėje, su siekiu savotiškai konsekruoti politinei ir sąmoningai būčiai vėl atgimstančią tautą.
Mano supratimu, šie aspektai yra labai svarbūs norint suprasti, kodėl tikėjimo vertybės, sakralinė dimensija yra pačioje lietuviškojo konservatizmo projekto šerdyje. Būtent iš šios patirties yra kilę dabartiniai dešinės politiniai pavidalai – tiek Krikščionių demokratų partija, tiek iš Sąjūdžio patirties išaugusi Tėvynės sąjunga, dabar susijungę į vieną politinę jėgą.
Čia būtų pravartu prisiminti ir Carlą Schmittą, kalbėjusį, kad vaisingiausios politinės sąvokos yra sekuliarizuotos teologinės sąvokos. Lietuviškosios dešinės projekto struktūroje galima matyti sekuliarizuotą grįžimo į prarastą rojų struktūrą. Politinis Sąjūdžio ir iš jo kilusių politinių jėgų veikimas čia atrodo kaip politinė, sekuliarizuota versija sakralaus bandymo atkurti prarastą socialinę, moralinę, politinę valstybės vienovę ir esmę, iš kurios išplėšė totalitarinis režimas.
IV.
Taigi lietuviškajam konservatizmui būdingas dvilypis – konservatyvus ir drauge revoliucingas – pobūdis. Jis nėra vien pasyvus, retencinis, siekantis išlaikyti esamus pavidalus, bet aktyvus ir linkęs kurti, siekiantis atnaujinti ir iš naujo perkurti valstybę, sugrąžinti visuomenę prie prarastųjų jos tikrųjų vertybių. Lietuviškosios dešinės projektas iš tiesų yra paradoksalus ta prasme, kad jis derina konservatyvius turinius – pagarbą krikščioniškosioms Europos vertybėms, pagarbą deramai suprantamoms tautinėms vertybėms – su visai nekonservatyviu, revoliucingu bandymu modernizuoti, atnaujinti ir kurti. Manau, kad tas paradoksas lemia konservatyviojo projekto tapatybę Lietuvoje ir turėtų būti jo gyvybingumo šaltinis.
Dabar galime grįžti prie klausimo apie dešinės krizę Lietuvoje. Jeigu dabar galime kalbėti apie tam tikrą dešinės projekto krizę, tai pirmiausia yra revoliucijos krizė. Tai suvokimas, kad pasiekti tokių radikalių pokyčių, kokių buvo pasiekta pirmųjų dviejų revoliucijų metu, kai valstybė buvo ne tik atkurta, bet ir sugrąžinta į Vakarų politines ir saugumo struktūras, kai ūkinės veiklos pricipai buvo perkurti iš pagrindų, kai žmonės atgavo tai, kas buvo sovietų atimta, – kad tokios radikalios revoliucijos įvykdyti atkuriant visuomenės audinį nebepavyks.
Ši krizė – tai tam tikras tikėjimo savimi praradimas. Jis kyla iš nusivylimų serijos, iš aibės konstatavimų “Norėjosi geriau, o išėjo kaip visada...” Jis kyla iš regimo valstybės bejėgiškumo, susidūrus su iššūkiais, kuriuos pasitikti ji jaučiasi nepajėgi, neturinti instrumentų: emigracija, šeimos erozija, politinis abuojumas, nepasitikėjimo ir pagiežos atmosfera, korupcija.
Čia galima pastebėti, kad valstybė jaučiasi neturinti instrumentų, nes vis dar vadovaujasi ankstesne savo patirtimi, mąsto apie politinius-teisinius ar ekonominius instrumentus, kurie jai neblogai tarnavo kuriant ligšiolinius viešojo gyvenimo pokyčius, bet yra visiškai neadekvatūs dabartiniams uždaviniams. Daug žalos pridarė ir tebedaro vyraujantis technokratinis ekonomistinis-vadybinis mąstymas, redukuojantis ir žmogaus motyvaciją, ir galimo kryptingo valstybės poveikio parametrus į naudos ir efektyvumo, įsakymo ir nuobaudos plokštumas.
Išeities iš dabartinės situacijos nepadeda ieškoti ir tai, ką galėčiau pavadinti “vertybių racionalumo krize” – erozija to tikėjimo, kad tradicinės krikščioniškosios Europos civilizacijos vertybės, kaip kad šeima ir tautinė valstybė, yra ir racionaliausias, optimaliausias visuomenės ir valstybės sutvarkymo pamatas. Mat Lietuvos viešojoje erdvėje grumiasi dvi tam tikra prasme ekvivalentiškos pozicijos: kairuoliška-liberalioji, laikanti šias vertybes arbitraliomis, atgyvenusiomis ir “romantinėmis”, ir radikaliojo nacionalizmo pozicija, kuriai etniškai-kalbiškai suvoktos tautos idealas ir yra visų vertybių pamatas, nereikalingas jokio racionalaus pagrindimo ir nepakeliantis jokios racionalios kritikos ar net diskusijos. Visos kitos vertybės vertingos tiek, kiek šitam idealui tarnauja: šeima – nes “stiprina genofondą” ir t.t. Pastaroji pozicija – lygiai romantinė, nes tautiškumo vertybės čia grynai estetinės, jos nereikalauja jokio racionalaus pagrindimo ar nuorodos į tolesnes vertybes ar bendrąjį gėrį.
Šioje situacijoje konservatyvi pozicija ir yra sveiko proto korektyva abiem vyraujančioms alternatyvoms – tiek kairuoliškai-liberaliajai, tiek radikalaus nacionalizmo pozicijoms. Mat konservatyvaus mąstymo tradicija, viena vertus, regi tokių darinių, kaip šeima, tautinė valstybė, demokratija, vertybines prielaidas, ir todėl gali diagnozuoti dabarties visuomenės nesėkmių gelmines priežastis, kai netekę krikščioniškųjų vertybių pamato valstybės ir visuomenės ne tik netampa laimingesnės, bet ir jų išlikimui pradeda grėsti pavojus, o tokios politinės vertybės, kaip demokratija, išsigimsta ir tampa plotme, kur veikia grynosios galios santykiai.
Mano giliu įsitikinimu, racionali abejonė dėl vertybinio pamato netekusių visuomeninių darinių patvarumo, kirbanti nepaisant liberaliosios kairės ir kraštutinės dešinės suokiamų romantinių sirenos giesmių, ir yra išliekantis konservatyviosios dešinės projekto stiprybės šaltinis.
V.
Pagrindinis uždavinys, kylantis Lietuvos konservatyviajai dešinei kalbant apie socialinę ar visuomenės atkūrimo revoliuciją, – surasti šiuolaikinę kalbą vertybėms, kuri galėtų šias formas – demokratiją, šeimą, tautinę valstybę – įkvėpti iš naujo. Kalbą, kuri būtų ne uždaros pašvęstųjų bendruomenės, tik vienas kitą suprantančių žmonių grupės žargonas, bet kalbą, kuri galėtų kalbėti tų vertybių netekusiai, jų prasmės ir vertės galbūt nesuprantančiai visuomenei.
Neprivalome visą laiką kalbėti iš sakyklos, neprivalome tikėjimo pamatinėmis vertybėmis skelbti remdamiesi vien transcendentiniais šaltiniais. Dialoge su šiuolaikine visuomene ne mažiau svarbu yra atrasti esminius sąlyčio taškus, per kuriuos galėtume parodyti, kad krikščioniškosios vertybės taip pat yra ir sveiko proto, racionalumo vertybės, kad jų netekusi, netenka stiprybės šaltinio ir pradeda irti tiek visuomenė, tiek šeima ir valstybė. Tai ir turėtų tapti tos „vertybinės kalbos” atsinaujinimo pagrindu.
Reikia naujo naratyvo, kuriame visuomenė galėtų atpažinti save, kuris nebūtų jai svetimas ir kuriame ji galėtų išvysti naują ateities perspektyvą. Tai uždavinys, kuris yra labai svarbus konservatyviajai dešinei, ir kol kas jį sunkiai sekasi įgyvendinti. Kol kas lengviau sekasi rėkti apie vertybes, ginant jas neigimais ir draudimais. Bet parodyti tų vertybių svarbą visuomenei – kad norėdama išgyventi, išlikti ir būti laiminga, būti labiau savimi ji turėtų priimti tų vertybių kalbą – tai, žinoma, kur kas sunkesnis uždavinys.
Negana to, reikia kalbėti su tokia visuomene, kokia ji yra,o ne kokią mes norėtume ją matyti. Dažnai kalbame smerkdami ir nematome, kad kitapus yra žmonės, kurie tų vertybių yra labai reikalingi ir su kurias turime kalbėtis kaip su realiai egzistuojančiais. Kalbėdami apie šeimos vertybes, turime nepamiršti, kad didžiuma šeimų yra patyrusios traumų, suirusios, nepilnos ir t.t. Kelti šeimos idealą turime kalba, kuri atrodytų lygiai vertinga ir lygiai svarbi ir toms šeimoms, kurios nėra patyrusios gyvenimo pilnoje ir laimingoje šeimoje tikrojo džiaugsmo.
Tas pat galioja ir kalbant apie emigraciją. Santykis su emigracija dabar dažniausiai kraštutinis – arba visiškas pasmerkimas: „kaip jūs drįsote išvažiuoti”, arba emigrantų nurašymas: „važiuokite, nuo to visiems bus tik geriau”. Daug svarbiau yra suprasti, kad tai realūs žmonių likimai, tikri ir dažnai labai skausmingi pasirinkimai. Norėdami kurti Lietuvą, turime galvoti, kaip įjungti emigracijoje esančius žmones į bendros Lietuvos kūrimo projektą ir suprasti, kad negalime turėti utopinės iliuzijos, jog kada nors Lietuva vėl sugrįš į savo teritorines ribas. Mus kylantis klausimas yra tas – kaip realiose sąlygose, su realiais žmonėmis kurti būsimos valstybės projektą?
Tam reikia naujos vertybinės idiomos. Kad ji būtų sukurta, reikia įvaldyti „minkštuosius” veikimo instrumentus, kurių svarbą TS-LKD pripažįsta, bet nemoka su jais elgtis – pirmiausia, švietimo ir kultūros instrumentus. Tik per šias sritis gali ateiti gebėjimas perkurti visuomenę iš naujo, atnaujinti ją iš pagrindų. TS-LKD rinkimų programoje buvo labai ryškus angažavimasis kultūrai, švietimui. Praktinėje politinėje veikloje iš dalies dėl krizės, iš dalies dėl negebėjimo tų deklaracijų paversti politiniais instrumentais, jo nebeliko.
Vienas dalykas, kuris jungia moderniuosius konservatorius – ar mes kalbėtume apie Davido Camerono britų konservatorius, ar Fredriko Reinfeldto švedų moderatus – tai jų didžiulis dėmesys švietimui. Švietimui, nebe ekonomikai ar valstybės valdymo dalykams, kurie yra tapę vadybos mokslo objektu. Būtent švietimas – ta plotmė, kurioje gali reikštis modernusis konservatizmas, per kurią jis gali perteikti savo vertybes visuomenei.
Išvysčius tuos gebėjimus, bus galima kalbėti ir apie “trečiosios revoliucijos” tęsimą. TS-LKD neturėtų išsigąsti kaltinimų nekonservatyvumu – priešingai, turėtų labai aiškiai suvokti savo uždavinį kaip revoliucingą. Bet tam, kad revoliucija galėtų tęstis, būtina įvaldyti minkštuosius švietimo ir kultūros instrumentus ir aktyviai kurti naują vertybių kalbą visuomenei.