Pasekmė - 25-erių metų visuomenėje susiformavo nauja problema. Tarp valdžios ir ne valdžios ne tik nėra demokratinio abipusio bendravimo, bet atsirado nauja atskirtis, kuri viešoje erdvėje dar aiškiai neįvardinta. Psichologai tai vadina žmonių „kurtumu“, kuris susiformuoja, kai ilgai ir nuobodžiai žadama, žadama, o rezultato jokio.
Taip pažadais bandoma sukurti valdžios aktyvumo iliuziją. Tačiau paprasti žmonės savo kailiu pajuto vienintelį dalyką - jų gyvenimas tik blogėja. Todėl visa, kas susiję su amžinomis valdžių reformomis ir kitomis perturbacijomis, žmonėms tampa NEBEĮDOMU: „Jūs ten, viršuje, darykite ką norite, o mes jau turime savus atsakymus ir sprendimus“. Jei psichologai, kaip minėjau, tai vadina atsiribojimu arba „kurtumu“, politiškai tai vadintina visiška socialine, politine atskirtimi.
Ir baimė. Kai kurios politinės partijos nuolatos gąsdina, kelia isterijas, vėl gąsdina. O 1990-ųjų vaikai šiandien jau subrendę. Augę atskirties, baimės, netikrumo, nepagarbos, melo atmosferoje. Tad kokie gi nebenorinčių viso to girdėti, matyti ir jausti žmonių sprendimai?
Pirmasis - emigracija. Baigę mokslus, nebaigę mokslų, nusivylę galimybėmis Lietuvoje, pavargę nuo nepagarbos, tikėdamiesi geresnio gyvenimo, išvažiuoja. Net sunkiai užsieniuose gyvenantys pasijunta, kaip pasakoja, žmonėmis ir grįžti niekaip nebenori. Ten gimsta vaikai, integruojasi ir taip prarandame jau ne kiekį, o ištisą socialinį sluoksnį. Stiprų ir jauną.
Antras - likusių tėvynėje - sprendimas gerokai liūdnesnis - alkoholizmas, savižudybės, gimstamumo mažėjimas. Pasaulio sveikatos organizacija informuoja, kad pagal gryno alkoholio suvartojimą vienam gyventojui lenkiame net Rusiją, iš kurios nevengiame ta tema pasišaipyti: 1.Baltarusija – 17,5 l; 2.Moldovos Respublika – 16,8 l; 3.Lietuva – 15,4 l; 4.Rusija – 15,1 l; 5. Rumunija – 14,4 l.
Tiek emigracija, tiek alkoholio suvartojimu, tiek savižudybėmis, tiek gimstamumo mažėjimu pirmaujame Europoje ir net Pasaulyje. Mes nykstame kaip tauta ir valstybė.
Tai pastebi net tarptautinės organizacijos. Štai paskelbė ateitį – po penkiolikos metų mūsų liks 1,85 mln. gyventojų. Ir atrodė, išgirdę tai, visi sunerims. Kurgi tau. Kelios laidos, kelios žinutės ir viskas. Olimpinė ramybė. O juk demografinė, socialinė problema – Lietuvos nacionalinio saugumo klausimas! Net ne Rusija, bet demografija, socialinės problemos.
Šios jau tragiškos situacijos suvaldymas privalėjo ir privalo nedelsiant tapti Strategine valstybine programa numeris vienas. Tačiau Vyriausybės ataskaitoje girdime visiškai neadekvatų Lietuvos socialinei situacijai optimizmą: nedarbas mažėja, užsienio investicijos auga, o Lietuvos BVP, tenkančio vienam gyventojui indeksas siekė 73 procentus ES vidurkio ir tuo aplenkėme Estiją! Ir tai pateikiama kaip Vyriausybės gero darbo rezultatas. Taip ir norisi replikuoti, kai dar daugiau lietuvių išvažiuos, BVP vienam gyventojui dar pakils.
Tokiame bendrame socialiniame, politiniame ir psichologiniame kontekste didžiausia aktualija Lietuvoje tapo vadinamasis Darbo kodeksas, kuris tą skausmingą kontekstą gali tik dar sustiprinti. Visiškai neaišku kaip, kodėl ir kam valstybėje dėliojami (o gal tarnauja) tokie prioritetai?
Tendencingai advokataujančiai naujam kodeksui nuskambėjo vieno iš LSDP pirmininko pavaduotojų straipsnis, įrodinėjantis, kaip visa eilė dabar egzistuojančio Darbo kodekso punktų neveikia ir jų nesilaikoma, todėl reikia naujo.
Kyla du klausimai. Pirmas - kodėl neveikia ir kas kaltas, kad valstybėje nėra tvarkos? Antras - jei dabartinis, „griežtasis“, prieš dešimtmetį laisvoje Lietuvoje priimtas kodeksas jau blogas (o gal todėl, kaip teigiama, nes per pusmetį Jo didenybei Modeliui reikia įsisavinti skirtus 5,3 mln. litų?) ir nesutramdo darbdavių, nemokančių išeitinių kompensacijų ir t.t., kaip ir kas privers sumokėti „liberaliajame“ kodekse numatytas net tris kartus mažesnes kompensacijas? Klausimas visiškai ne retorinis. Paskaičius siūlomą dokumentą aišku, kad nemokėti bus labai paprasta.
Aišku ir tai - Darbo kodeksas, kaip teigiama, sukurtas verslininkų sąlygoms pagerinti, ignoruojant ir silpninant dirbančiųjų, kuriančių gėrybes savininkams, pozicijas.
Pagal Statistikos departamento informaciją Lietuvoje yra 800 tūkstančių dirbančių privačiame sektoriuje ir 360 tūkstančių valstybiniame, bendra suma 1 milijonas 160 tūkstančių. Taigi peršamas Darbo kodeksas praktiškai palies visus Lietuvos gyventojus, visas šeimas.
O pasakomis apie tai, kad kodeksas kurs darbo vietas ir didins atlyginimus (dirbantiesiems!, ne savininkams), netiki net ir mokinukai. Atkreipkite dėmesį, rimti ir, kas ypač svarbu, laisvi ir nepriklausomi ekonomistai, tokias pasakas komentuoja labai aptakiai ir atsargiai.
Ir, galima neabejoti, toks Darbo kodeksas paskatins dar didesnę lietuvių emigraciją.
Darbdavių, remiantis Sodros informacija, yra apie 100 tūkstančių. Ir tai santykinai nedidelei darbdavių grupei kuriamos sąlygos išnaudoti daugiau nei dešimt kartų didesnį žmonių sluoksnį? Kuris, toliau grimzdamas į socialinę nebūtį, darbdaviams kurtų dar didesnius pelnus?
Kad dokumentas sukurtas tik vienai grupei žmonių, iliustruoja populiaraus ekonomisto, bankų atstovo straipsnis, punktais vardijančio projekto „privalumus“, po kiekvienos pastraipos ciniškai paklausiant: „Negana?“ „Netinka?” Straipsnis baigiamas gana retoriškai: “Gerbiamieji profesinių sąjungų vadovai – tai kuriame amžiuje jūs gyvenate, kam jūs atstovaujate ir prieš ką gi jūs čia kovojate?”.
Simptomatiškiausia, kad straipsnio autorius kreipiasi ne į tautą, o į profsąjungų vadovus. Taip, profsąjungos aktyvios, bet gal valdžia ir jos ruporai vis tik turėtų kreiptis į visus dirbančiuosius?
Tai dar viena mūsų valstybės grimasa. Neturime demokratinių mechanizmų, įtraukiančių žmones į svarbių valstybei reikalų svarstymą. Girdime tik kalbas, šūkius.
Profsąjungos. Taisyklė, kad valstybėje demokratijos yra tiek, kiek stiprios narių skaičiumi profsąjungos, Lietuvoje akivaizdi. Profsąjungos suskaldytos, visais būdais menkinamos. Netgi pasitaiko darbdavių, trukdančių jų kūrimuisi, grasinant atleisti iš darbo.
Deja, nėra ir valstybinių institucijų entuziazmo stiprinti šį demokratijos institutą. Matėme, kiek žmonių dalyvavo profsąjungų organizuotuose mitinguose prie Vyriausybės. Gal dvidešimt – trisdešimt, galima numanyti, profsąjungų vadovybė susibėgo. Tai pakankamai grėsminga situacija, nes šios grandies silpnumas rodo rimtą demokratijos trūkumą mūsų šalyje.
Darbo partijos frakcija sudarė darbo grupę, kuri kategoriškai pasisakė prieš pedagogų, socialinių darbuotojų, dirbančių su rizikos šeimomis, sveikatos priežiūros specialistų ir kitų darbuotojų, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa ir profesine rizika, atostogų trumpinimui ir darbo laiko ilginimui, mažinamam atostogų apmokėjimui, skaičiuojant jį nuo bazinio darbo užmokesčio. Taip pat reikalavo, kad išliktų socialinės garantijos motinoms, auginančioms vaikus ir pensininkams atleidimo iš darbo atveju.
Galima būtų ir pasidžiaugti, kad Darbo partijos reikalavimams Vyriausybė pritarė, tačiau politiškai situacija keistoka.
Mes gi koalicijos partneriai, o priversti elgtis kaip opozicija ar profsąjunga, bandant įpiršti vieną ar kitą pakeitimą ir dar neįtikėtinai skubiai.
Panašiai, kaip prieš pusmetį, kai įtikinę koalicijos partnerius pakelti minimalią algą šimtu litų, socialdemokratų buvome apkaltinti šantažu.
Keistoka – minimali alga svarbi vargingiems žmonėms, tikėjomės politinių partnerių, deklaruojančių, kad jiems svarbiausia žmogus, palaikymo, deja, gavosi atvirkščiai. O mes ir toliau kategoriškai reikalaujame ir reikalausime, kad MMA būtų padidintas iki 1509 litų. Juk Lietuvoje vidutinis atlyginimas tarp ES valstybių yra 3 – 4 vietoje nuo galo. Esame viena iš vargingiausių šalių.
Taip ir su Darbo kodeksu. Mes vėl priversti kaip su buldozeriu kovoti už kiekvieną socialines garantijas didinantį žodį ar sakinį. Betgi tiesa ta, kad buldozeriu įgyvendintas, su tauta, socialiniais ir politiniais partneriais nesuderintas, projektas praktiškai būtų nelegitimus. Kartu priminsiu, kad dabartinis Darbo kodeksas buvo derinamas apie ketverius metus.
Kovo mėnesio pabaigoje Darbo kodekso siūlymai pristatyti Trišalėje taryboje. Tačiau diskusijoms gerai net neprasidėjus, Vyriausybė kodeksą lyg karštą bulvę numetė Seimui. Premjeras A.Butkevičius paaiškino taip: „Trišalė taryba gali toliau sėkmingai dirbti, kai socialinio modelio įstatymų projektai jau bus Seime. Taryba galės teikti savo pastabas ir nuomonę jau politikams, svarstantiems šį modelį parlamente”.
Todėl tikėdamos, kad Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų 2005-ųjų susitarimas bei 2009-ųjų Vyriausybės pažadas be Trišalės tarybos pritarimo nekeisti darbo santykius reguliuojančių teisės aktų tebegalioja kaip moralinis garbės tęstinumas, profesinės sąjungos skubotą projekto svarstymą vertina kaip šiurkštų socialinio dialogo principų pažeidimą, tarptautinių įsipareigojimų nevykdymą ir socialinės partnerystės ignoravimą.
O politologas profesorius A.Krupavičius papildo: “Vyriausybė, skubėdama priimti naująjį socialinį modelį, pernelyg neįsiklausydama į visų suinteresuotų šalių poziciją, geriausiu atveju gali likti be dalies rinkėjų, blogiausiu – susipykti su visais: darbdaviais, profesinėmis sąjungomis ir samdomais darbuotojais ir likti prie suskilusios geldos”.
Tokiai Vyriausybei prie geldos ir vieta, jei nesupranta, kad dabarties strateginis prioritetas – tautos išsaugojimas, gal net gelbėjimas.