Neketinu ginčyti teismo sprendimo ir teigti, jog pilietis Audrius B. elgėsi tinkamai. Ypač jei kalbame ne apie valdžios atstovo, o tiesiog kito žmogaus vertinimo kultūrą, nuomonės išraiškos ribas. Teismas pagrįstai neatsižvelgė į tai, jog kito asmens/tautos įžeidimas ar tautinės nesantaikos kurstymas gali būti pateisinamas kitų teisėtų reikalavimų nesilaikymo pagrindu (vėliavos neiškėlimas).
Kita vertus, prie bičiulio kompiuterio prisėdęs ir keletą bjaurių komentarų tėkštelėjęs pilietis Audrius B. veikiausiai suvokė, jog nekultūringai atsiliepia apie kitą asmenį, tačiau vargu ar numanė (sąmoningai siekė, kėsinosi) jog taps tautinės nesantaikos kurstytoju. Šiuo atveju, dzūkelis pranoko tūkstančius Lietuvos internetinėje erdvėje organizuotai veikiančių skrebentojų, kuriems tautinės nesantaikos kurstymas yra viena iš kelių užsienio saugumo tarnybų patikėtų užduočių. VSD turėtų suklusti: gal būt piliečio Audriaus B. byla leistų reabilituotis po „teroristės“ Eglės Kusaitės proceso.
Tačiau ar pati R. Cytacka savo veiksmais neįžeidė Lietuvos Respublikos ir jos piliečių? Ar tautinės vėliavos neiškėlimas, prezidento asmens niekinimas yra/liks politikės/buvusios viceministrės nebaudžiamu darbo stiliumi? Kas daugiau valstybei ir pilietinei tautai padarė žalos, elgiantis nederamai – paprastas pilietis ar valstybės atstovas, turintis būti pavyzdžiu visuomenei ir savo gyvenamai bendruomenei? O galbūt p. Cytacka, iškeldama Lenkijos valstybinę vėliavą vietos bendruomenei rodo, jog šio krašto teritorinė priklausomybė Lietuvai tėra laikinas dalykas?...
Po neteisėtų veiksmų ir teisingumo atoveiksmio pilietis Audrius B. gavo bausmę už asmens įžeidimą ir tautinės nesantaikos kurstymą, o Renata Cytacka dar pusmetį sėkmingai vadovavo Energetikos ministerijai. Todėl daugeliui žmonių DELFI pateikta „pamokanti“ istorija reikš tik tai, jog Lietuvoje valdžią ir lenkų etninę grupę įžeisti galima daug greičiau nei Lietuvą ar jos piliečius.