Skeptikai pasakytų – skamba nepakankamai intriguojamai. Dar vienas dokumentas. O kada gi prasidės realūs darbai? Atsakau – jie jau prasidėjo! Parengę koncepciją sukūrėme pagrindą Lietuvoje vystyti socialinį verslą ir teikti jam valstybės pagalbą.
Pavieniai atvejai, kai socialinio verslo principai taikomi versle, mūsų šalyje pastebimi jau beveik 10 metų. Tačiau šis verslo modelis nebuvo aiškiai apibrėžtas, jis klaidingai tapatintas su socialinėmis įmonėmis. Todėl patvirtinta socialinio verslo koncepcija pirmiausia suteikia aiškumo. Juk tam, kad dialogas būtų konstruktyvus, pirmiausia reikia susitarti dėl terminų. Nustatytas apibrėžimas užtikrina vienodą idėjos sampratą, yra pagrindas kurti teisinę bazę, palankią finansinę ir mokestinę paramos sistemą socialiniam verslui, didinti tokio verslo žinomumą.
Kuo skiriasi socialinis verslas nuo kito verslo? Pirmiausia reikia nepamiršti, kad tai verslo modelis, tačiau jis orientuotas ne tik į pelno siekimą. Privaloma sąlyga – jis siejamas su socialiniais tikslais ir prioritetais, remiamasi socialiai atsakingo verslo bei viešojo ir privataus sektorių partnerystės nuostatomis, veikloje taikomos socialinės inovacijos.
Pavyzdžiui, socialinio verslo valdyboje keliamas klausimas – kaip mes per metus pakeitėme jaunimo nedarbo situaciją, ar sumažėjo vaikų, kurie laiką leidžia netinkamai, o uždirbtas pelnas skiriamas egzistuojantiems socialiniams iššūkiams efektyviau spręsti. Tradicinio verslo savininkui kyla pagrindinis klausimas – kokį pelną uždirbo įmonė ir tik dalis uždirbtų lėšų gali būti skiriama labdarai, bet tai nėra pagrindinis įmonės tikslas.
Kitaip tariant, socialinis verslas sprendžia socialines problemas ir iš to gauna pelną, taip pat įvairiose srityse ugdo verslumą. Europoje socialinė ekonomika sudaro apie 10 proc. bendrojo vidaus produkto ir šioje srityje dirba daugiau kaip 11 mln. darbuotojų (4,5 proc. dirbančių ES gyventojų). ES valstybėse narėse socialinis verslas dažniausiai veikia trijose srityse: integracijos į darbo rinką, asmeninių paslaugų ir socialiai atskirtų vietovių vystymo.
Socialinį verslą gali vykdyti ir pelno siekiančios įmonės, ir nevyriausybinės organizacijos (NVO). Kol kas Lietuvoje didžiąją dalį socialinių problemų sprendžia valstybė. Tačiau įtraukus privačias ir nevyriausybinio sektoriaus iniciatyvas būtų galima rasti efektyvesnių priemonių problemoms išspręsti, sukurti geresnių viešųjų paslaugų teikimo alternatyvų ekologijos, socialinės rūpybos, sveikatos priežiūros, švietimo ir kitose visuomenei svarbiose srityse.
Ryškiausios socialinio verslo iniciatyvos Lietuvoje kol kas vykdomos neformaliojo švietimo, socialinės atskirties mažinimo, tikslinių grupių reintegravimo į darbo rinką ir užimtumo didinimo srityse. Pavyzdžiui, Vilniuje veikia kavinė „Mano guru“, kuri siekia ne tik teikti kokybiškas maitinimo paslaugas, bet ir padėti priklausomybių turintiems asmenims integruotis į visuomenę. VšĮ Bendruomenių kaitos centras vykdo „Burių“ projektą, kuris padeda remti socialines iniciatyvas, nevyriausybinėms organizacijoms, neformalioms grupėms suteikdamas mikrokreditus su minimaliais garantiniais reikalavimais. Neseniai Vilniaus ir Klaipėdos miestų gyventojams pradėtos teikti socialinio taksi paslaugos. Tai pirmieji socialinio verslo pavyzdžiai, kurie, tikiuosi, paskatins ir kitus imtis tokios veiklos.
Patvirtinta socialinio verslo koncepcija – platforma, nuo kurios atsispyrę artimiausiu metu turime priimti tris pagrindinius iššūkius. Pirmas – populiarinti socialinį verslą, antras – kurti socialiniam verslui skatinti ir jo plėtrai reikalingą teisinę bazę. Ir trečias – užtikrinti finansavimo galimybes, sukuriant specialias finansų inžinerijos priemones (garantijas, subsidijas) ir skatinant dalį valstybės įgyvendinamų socialinių funkcijų perduoti vykdyti privačioms iniciatyvoms.
Šioje veikloje mums visiems ypač svarbus visų suinteresuotų institucijų – verslo asociacijų ir nevyriausybinių organizacijų, mokslo ekspertų ir kitų suinteresuotų šalių – bendradarbiavimas.