Tai, galima sakyti, istorinis įvykis, kuris pateisino žmonių lūkesčius: buvo daug didesnis rinkėjų aktyvumas, rinkiminė kampanija tapo įdomesnė, politikoje atsirado naujų veidų. Gyventojų susidomėjimą ir aktyvumą paskatino ir tai, kad jie patys turėjo galimybę nuspręsti kas vertas būti meru – miesto ar rajono savivaldybės vadovu. Net 19 merų išsirinkta pirmajame rinkimų ture, likusieji varžysis kovo 15-ąją. Tai demokratijos požymis.
Naujai išrinktų merų laukia ne tik didesni įgaliojimai, bet kartu ir didžiuliai iššūkiai. Turint gyventojų pasitikėjimą, reikės dirbti ir priiminėti sprendimus su skirtingų politinių partijų ar visuomeninių rinkimų komitetų deleguotais savivaldybių tarybų nariais, suburti juos bendram darbui. Todėl būtina užtikrinti, kad merų – savivaldybių vadovų darbo užmokestis būtų adekvatus jų vykdomiems darbams ir atsakomybei.
Šiuo metu savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokestis yra kur kas mažesnis lyginant su kitų šalių politikų ir šalies pareigūnų darbo užmokesčiu. Nežiūrint didėjančios darbų apimties ir atsakomybės, savivaldybių vadovų pareiginės algos koeficientas nuo 2004 metų (daugiau kaip 10 metų!) nebuvo peržiūrėtas, kai tuo tarpu kitų valstybės politikų darbo užmokestis didėjo. Ir tai sąlygojo didelį atotrūkį tarp valstybės ir vietos lygmens politikų darbo užmokesčio dydžių.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo priede nustatyti kriterijai, kurių pagrindu savivaldybės skirstomos į 2 grupes – savivaldybes, kuriose gyvena per 100 tūkstančių gyventojų ir savivaldybes, kuriose gyvena iki 100 tūkstančių gyventojų. Nuo to priklauso ne tik merų ir merų pavaduotojų atlyginimai, bet ir savivaldybės administracijos darbuotojų atlyginimai bei merijos darbuotojų skaičius.
Palyginimui pateiksiu skaičius, kaip keitėsi valstybės politikų – Seimo narių ir savivaldybių merų atlyginimai.
2000 metais eilinių Seimo narių atlyginimų koeficientas siekė 9,5. Didžiųjų miestų merų – jeigu gyventojų skaičius viršijo 500 tūkstančių – atlyginimų koeficientas buvo 12, savivaldybių, kuriose gyventojų skaičius viršijo 100 tūkstančių gyventojų – koeficientas siekė 11, savivaldybių, kurių gyventojų skaičius mažesnis nei 100 tūkstančių gyventojų – 10 ir savivaldybių, kuriose gyventojų skaičius buvo mažesnis nei 50 tūkstančių gyventojų - mero algos koeficientas siekė 8,5. Kitaip tariant, merų atlyginimai (išskyrus mažiau kaip 50 tūkstančių gyventojų turinčias savivaldybes) buvo didesni, nei Seimo narių.
Dabartiniu metu eilinio Seimo nario darbo užmokesčio koeficientas 19,4, didžiųjų savivaldybių, kuriose gyvena daugiau kaip 100 tūkstančių gyventojų – merų darbo užmokesčio koeficientas siekia 12,2, merų pavaduotojų – 10,5. Visų likusių savivaldybių merų atlyginimų koeficientas – 10,5, merų pavaduotojų – 8,8. Kaip matome, savivaldybių merų atlyginimai vos ne perpus mažesni nei Seimo narių.
Lietuvos savivaldybės savo dydžiu ir gyventojų skaičiumi yra vienos didžiausių Europoje, tačiau merų atlyginimai žymiai atsilieka nuo kitų ES šalių merų atlyginimų. Pavyzdžiui, Lietuvos merų algos perpus mažesnės nei Lenkijoje, Rygos mero atlyginimas siekia 2494 eurus (8604 Lt.), Talino – 3272 eurus (11287 Lt.), kai tuo tarpu Vilniaus mero atlyginimas vidutiniškai siekia per 1800 eurų (5900 Lt.).
Savivaldybėse susiklostė paradoksali situacija, kai savivaldybių vadovų gaunamas darbo užmokestis yra mažesnis už daugelio savivaldybių teritorijose veikiančių ir savivaldybėms atskaitingų įstaigų vadovų, administracijos direktorių ir pavaduotojų darbo užmokestį.
Mūsų šalies gerovė didžiąja dalimi priklauso nuo savivaldybių darbo, nuo savivaldybėse įgyvendinamos įvairių sričių politikos rezultatų. Todėl savivaldybių vadovų, kaip vietos lyderių kompetencija ir profesionalumas yra vieni svarbiausių sėkmės veiksnių. Stiprios savivaldybės – stipri valstybė!
Siekiant vieningos, logiškos sistemos tarp skirtingų grandžių politikų darbo apmokėjimo, tikslinga peržiūrėti ir vietos lygmens politikų atlygį. Praėjusių metų gruodžio mėnesį Seime po pateikimo pritarta merų atlyginimo didinimui. Įstatymo projekte siūloma savivaldybių, kuriose gyvena per 100 tūkstančių gyventojų, merams nustatyti pareiginės algos koeficientą 15-20, merų pavaduotojams – 13-17, savivaldybių, kuriose gyvena iki 100 tūkstančių gyventojų, merams pareiginės algos koeficientą nustatyti 13-19, merų pavaduotojams – 11-16.
Kitaip tariant, siūlomos „žirklės“ ir atlyginimą merams ir jų pavaduotojams tose ribose nustatytų savivaldybių tarybos, pasirinkdamos konkretų koeficiento dydį iš įstatymo nustatyto šio koeficiento reikšmių intervalo. Tokia praktika yra kai kuriose ES valstybėse. Tačiau, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, galėtų būti priimtas ir kitoks sprendimas – savivaldybių merams, merų pavaduotojams, kaip ir kitiems valstybės politikams, nustatyti pastovų darbo užmokesčio koeficientą, kuris būtų šiek tiek mažesnis negu Seimo nario.
Ir vienu ir kitu atveju, didinant merų ir jų pavaduotojų atlyginimus, papildomų lėšų iš valstybės biudžeto nereikėtų. Tam būtų panaudotos savivaldybių biudžeto pajamos, skirtos savarankiškoms funkcijoms vykdyti.
Manau, kad Seimo pavasario sesijos metu mums užteks politinės valios išspręsti šią jautrią ir įsisenėjusią problemą.