Prezidentė metiniame pranešime labai aiškiai ir trumpai pasakė: „Pagaliau turėtume ryžtis suteikti žmonėms teisę patiems rinkti savo merus ir seniūnus“.
Šią idėją visada palaikė ir prezidentas Valdas Adamkus. Dauguma parlamentinių partijų savo programose taipogi deklaruoja pasisakančios už tiesioginius merų rinkimus.
Šešioliktosios Vyriausybės programoje pažymima: „Remsime tiesioginius merų rinkimus ir sieksime merams ne tik didesnių įgaliojimų, bet ir griežtesnės atsakomybės. Tobulinsime savivaldybių administracinę priežiūrą“. Tiesioginių merų rinkimų idėjai pritaria Lietuvos savivaldybių asociacija (LSA).
Tiesiogiai renkamo mero institucija realiai gyvuoja daugelio šalių praktikoje: Austrijoje, Norvegijoje, Bulgarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Lenkijoje, Graikijoje, Italijoje, Kipre, Portugalijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Vengrijoje.
Kur renkamas meras tiesiogiai – žymiai didesnis rinkėjų aktyvumas. 2009 m. Austrijoje jis siekė 80 proc., Graikijoje - 72,43 proc., Slovėnijoje - 62,8 proc. Lietuvoje savivaldybių tarybų rinkimuose rinkėjai nėra aktyvūs, ir tas aktyvumas, deja, iš esmės mažėja. 2000 metais jis siekė 54,2 proc., 2002 m. - 50,79 proc., 2007 m. - 41,3 proc., 2011 m. - 44,08 proc.
Regis, visi norime tiesioginių merų rinkimų. Tačiau reikalingi sprendimai Seime taip ir nepriimami. Todėl kodėl delsiame? Ar delsiame todėl, kad mes, politikai, nesutariame dėl savivaldos valdymo modelio ir mero įgaliojimų? Iš dalies taip, tačiau, prisipažinkime, kad yra tam tikra baimė, jog rinkimuose gali laimėti populistai.
Antra, kiekviena politinė partija skaičiuoja, kiek po rinkimų gali turėti merų...
Todėl šiuo metu reikalingas pagrindinių politinių partijų susitarimas dėl Konstitucijos pataisos, įteisinančios tiesioginius merų rinkimus ir apsprendžiančios savivaldos modelį bei kas yra tas meras – atstovaujamoji ar vykdomoji institucija?
Jeigu mes norime, kad 2015 metų pavasarį vyksiančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose merus rinktume tiesiogiai, turime paskubėti, nes laiko nedaug. Konstitucijos pataisai priimti reikia dviejų balsavimų, tarp kurių turi būti trijų mėnesių pertrauka.
Šiuo metu Seime yra įregistruoti du Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo projektai.
Pirmasis yra mano ir mano kolegos socialdemokrato Albino Mitrulevičiaus parengtas projektas, kurio pagrindinė idėja - tiesiogiai išrinktas meras yra savivaldybės tarybos narys, jos pirmininkas ir savivaldybės vadovas.
Antrasis - Seimo narių V. Kurpuveso, L. Sabučio ir kt., kurio pagrindinė idėja - meras yra savivaldybės vykdomoji institucija, atskaitinga administracinio vieneto gyventojams ir savivaldybės tarybai.
LSDP frakcija pasisako už pirmąjį variantą, kuomet tiesiogiai išrinktas meras yra atstovaujamoji institucija. Kodėl?
Pirma, šis modelis iš esmės atitinka Lietuvos savivaldybių asociacijos poziciją, kuri ne kartą buvo išsakyta LSA valdybos, tarybos ir suvažiavimo nutarimuose. Tai yra labai svarbu, nes būtent tie žmonės dirba savivaldoje ir geriausiai išmano, o mums, politikams, labai svarbu įsiklausyti į jų nuomonę.
Antra, bus patobulintas dabartinis savivaldos modelis, iš esmės jo nekeičiant.
Trečia, pakeitimai pareikalaus mažiausiai sąnaudų.
Ketvirta, bus praplėsti tiesiogiai renkamo mero įgaliojimai, dalį paprastosios savivaldybės tarybos kompetencijos priskiriant merui, taip pat nustatant galimybę pačiai tarybai pavesti merui vykdyti papildomus įgaliojimus.
Penkta, tiesioginė ir asmeninė mero atsakomybė bendruomenei pagerintų vietos problemų sprendimą ir jų įgyvendinimo efektyvumą.
Kokie mūsų argumentai prieš antrąjį variantą, kuomet tiesiogiai išrinktas meras būtų vykdomoji institucija (kaip dabar administracijos direktorius ), siūlomą kolegų Seimo narių? Jis nebūtų tarybos narys ir nedalyvautų priimant sprendimus dėl esminių savivaldybės problemų. Be to, nors savivaldybės meras įgytų tiesioginį savivaldybės gyventojų mandatą, jis būtų atskaitingas administracijos vieneto gyventojams ir tarybai.
Tai reiškia, kad yra siūloma įtvirtinti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį savivaldybės tarybos ir mero tarpusavio santykiai būtų grindžiami atskaitingumo atstovaujamiesiems organams ir savivaldybių tarybų viršenybės prieš joms atskaitingus vykdomuosius organus principais.
Todėl daugelio žmonių lūkesčiai su tiesiogiai išrinktu savivaldybės meru gali likti neįgyvendinti, nes savivaldybės meras, kaip vykdomoji institucija, kartoju, negalės priimti sprendimų dėl esminių savivaldybės problemų.
Taip pat iškyla rimtas pavojus, kad tiesiogiai išrinkti merai taps tik „marionetėmis“, nes vykdys tik savivaldybės tarybos priimtus sprendimus. Patys sprendimų merai tuomet priiminėti negalės, ir bus galima pamiršti apie siektą tiesiogiai rinkto mero asmeninės atsakomybės principą.
Dar yra grėsmė, kad į savivaldybes grįžtų dvivaldystė. Prisiminkime 1990-1995 m., kuomet panašus modelis jau veikė, kai tarybai vadovavo tarybos pirmininkas, o vykdomoji valdžia buvo meras ar rajono valdytojas (ir jis negalėjo būti tarybos nariu).
Kokią galime padaryti išvadą? Be abejo, nei vienas iš siūlomų variantų nėra tobulas. Egzistuoja nuomonių, kad dabartinis modelis yra visiškai geras ir nereikia jo keisti.
Todėl ypač svarbu dar kartą įsigilinti, surengti esminę diskusiją su merais, Lietuvos savivaldybių asociacija, visuomenės atstovais, politologais, teisininkais, specialistais, kad galėtume priimti optimalų sprendimą, kaip bus tvarkoma mūsų savivalda. Spalio mėnesį tam Seime bus rengiama konferencija, į kurią pakviesime suinteresuotas puses.