Vergovė, kai žmogus laikomas nuosavybe, parduodamas ar išmainomas kaip nuosavybė, verčiamas dirbti, baigėsi 1865m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau moterų prostitucija, prekyba moterimis iki šiol išlieka kaip šiuolaikinė vergovė, kaip legalizuotas verslas (Nyderlandai, Danija, Latvija), ar kaip veikla, kuri lytinių paslaugų pirkėjui ir pardavėjui užtraukia baudžiamąją ar administracinę atsakomybę (Lietuva, Malta, Kroatija, Slovėnija). Šiuolaikinė demokratinė visuomenė, kuri yra grindžiama žmogaus teisėmis ir laisvėmis, vis dar sprendžia dilemą – prostituciją leisti ar drausti.
Švedija buvo pirmoji valstybė, kuri nukirto moterų vergijos grandines:1999 m. po dvejų metų debatų, kuriuos inicijavo moterų organizacijos, šalyje buvo priimtas įstatymas, draudžiantis pirkti lytines paslaugas. Baudžiamajame kodekse lytinių paslaugų pirkimas aiškinamas kaip moters kūno vientisumo pažeidimas, kaip smurtas prieš moterį, kaip moters pasmerkimas aukos situacijai.. Švedijos tyrimai parodė, kad kas aštuntas įvairaus amžiaus vyras nors kartą pirko lytines paslaugas, kad sekso pirkėjų nesustabdė kaip moralinis priekaištas nei jų aukšta socialinė padėtis, nei santuokiniai ar partnerystės ryšiai, nei ugdomi vaikai.
Švedijos įstatymas įkvėpė ir kitas Šiaurės valstybes (Norvegija, Suomija, Islandija) keisti požiūrį į sekso verslą, kuriuo demokratinėje valstybėje žeminama moteris: prekyba žmogaus kūnu neturi vykti, kai siekiama visuomeninės lyčių lygybės, pagarbaus požiūrio į moterį ir vyrą. Į kūno pardavimą neturi būti žvelgiama kaip į profesiją ar darbą, už kurį valstybei mokami mokesčiai. Legalizavus prostituciją kaip sekso industriją, šiuolaikinė visuomenė niekada nepajėgs sustabdyti sekso verslo nusikaltimų ir prekybos moterimis bei mergaitėmis, nes visada reikės parūpinti naujų „prekių“. Tokias „prekes“ lengva rasti posovietinėje erdvėje, kur dėl nedarbo tuštėja provincijos miestai ir kaimai, kur skurdas ar gyvenimas rizikos šeimose, vaikų globos namuose, menkas išsilavinimas, moters savivokos, savęs kaip savarankiškos asmenybės nesuvokimas, amato ar specialybės neturėjimas skatina gyvenimo ir žmonių klastos nepažįstančias mergaites patikėti sutenerių, sekso vergių verbuotojų melu apie naują, sotų gyvenimą Lietuvoje ar užsienyje. Patekusios į sekso verslo pinkles, merginos gąsdinamos dirbtinai išgalvotomis skolomis, šantažu pakenkti šeimos nariams ar juos nužudyti, merginų fiziniu žalojimu ir t.t.
Štai, Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę, 2003 metais į Suomiją iš šių valstybių buvo pristatyta iki 15 000 moterų, į Daniją – daugiau kaip 7000. Jungtinių Tautų duomenimis kasmet keli milijonai tampa žmonių prekybos aukomis, iš jų 79% yra sekso vergės. Pasaulyje prostitucija užima trečią vietą po narkotikų ir ginklų prekybos.
Taigi Šiaurės valstybių įstatymų modeliu siekiama iš anonimiškumo šešėlio ištraukti klientą, sekso paslaugų pirkėją, kuriam reikia vis jaunesnių ar nekaltų mergaičių, skirtingos odos spalvos ir kūno formų moterų. Kuris žvelgia į moteris kaip į pasilinksminimo verslo dalį. Įdomu tai, kad kai kurie klientai, perkantys moters kūną, besinaudojantys juo savo instinktų tenkinimui, niekina moteris, vadindami jas „puolusiomis“, „be garbės ir orumo“, „amoraliomis“, nors būtent pirkėjai ir paverčia mergaites ir moteris visuomenės atstumtosiomis.
Lietuvoje jau keli dešimtmečiai kūną pardavinėjančių moterų, lytinio smurto aukų padėtį mėgina lengvinti nevyriausybinės organizacijos „Caritas“, „Demetra“ ir kt. Rengiamos įvairių lygių konferencijos ir seminarai Šiaurės valstybių patirties aptarimui, įveikiant žmogaus kūno pardavimo rinką, keičiant požiūrį visuomenėje, jog moteris nėra prekė, turinti paklusti vyro lytiniam instinktui..
. Praėjus 10 metų po to, kai Švedija priėmė klientų baudimo įstatymą, perpus sumažėjo gatvės prostitučių, Švedija iškrito iš prekybos moters kūnu turgaus. Švedijoje sėkmingai baudžiami klientai, kurie merginas priima į savo mašinas, kurie eina į viešbučius ir butus; biznio ar kelionių palydovių pirkėjai, masažo klubų lankytojai ir t.t.
Mėginimas taikyti švedišką modelį Lietuvoje
Administracinių nusižengimų kodekso 487 straipsnio pataisa apie bausmių prostitutėms naikinimą buvo pateikta Seimui po Švedijos karališkosios poros vizito, po organizuotos konferencijos apie prekybą žmonėmis, kurioje karalienė pasisakė už prekybos žmonėmis užkardymą.
Pataisos pateikimą paskatino tai, kad nors 2014 m. gruodį Seimas bendru sutarimu priėmė rezoliuciją, kurios 3 punktas numato administracinės atsakomybės asmenims, užsiimančiais prostitucija, panaikinimą, baudžiant tik klientą, bet ne auką, jokių veiksmų beveik metus šiai rezoliucijai įgyvendinti nebuvo imtasi.
Seimo Teisės departamentas, vertindamas pataisą, parašė klaidinantį komentarą, kurį pasigavo keli Seimo nariai, kaltindami pataisos teikėjas, kad šios, siūlydamos naikinti bausmes prostitucija besiverčiantiems asmenims (dažniausiai tai yra moterys), siekia legalizuoti prostituciją mūsų krašte. Tai yra netiesa ir visiškas problemos nesuvokimas. Įstatyme lieka finansinės bausmės klientams, kurie iki šiol mano turį teisę pirkti, parduoti, perparduoti moters, mergaitės kūną kaip prekę, kaip pasilinksminimo vakaro žaislą.
2014 m. už prostitucijos paslaugų teikimą buvo nubaustos 299 moterys (iš jų 179 – pakartotinai) ir tik 22 vyrai už paslaugų pirkimą ar teikimą. Jau vien šie skaičiai rodo, kad Lietuvoje dėl prostitucijos kaltinamos moterys. Tai patvirtino ir ironiškos parlamentarų pastabos diskutuojant įstatymo pataisą Seime, kuriose ryškėjo „amoralių“ moterų smerkimas ir mintis, kad „jos pačios to nori“. Dauguma Seimo narių buvo už baudas prostitutėms ir niekas nekėlė idėjos, jog moterys, kurios parduoda savo kūną, turėtų būti skatinamos keisti gyvenimo būdą, imti mokytis, dirbti.
2014 m. Europos Parlamento rezoliucijoje, kviečiančioje panaikinti baudas prostitucija besiverčiantiems asmenims ir bausti tik klientus, nurodoma, kad būtent prostitucijos paslaugų pirkimas yra prostitucijos pagrindinė priežastis.
Europoje kasmet pusė milijono moterų tampa sekso vergėmis, todėl įstatymais moteris iš vergijos reikia vaduoti, o ne skandinti sekso industrijoje. Policijos departamento pateikti duomenys rodo, kad, siekdamos sumokėti skirtas administracines baudas, moterys priverstos dar intensyviau ieškoti klientų ir todėl yra baudžiamos už prostituciją po keletą kartų, o baudų susimokėti nepajėgia.
Prostitucija besiverčiančių asmenų baudimas tik gilina, o ne sprendžia problemą.
Seime svarstytas įstatymo projektas yra grindžiamas 2003 m. Baltijos Asamblėjos rezoliucija, 2006 m. Baltijos jūros valstybių tarybos nutarimu, 2012 m. Jungtinių Tautų, 2014 m. Europos Parlamento ir Europos Komisijos raginimais vaduoti moterį iš aukos, pirkimo ir pardavimo situacijos. Ir svarbiausia, projektas remiasi Seimo 2014 m. gruodžio 16 dienos rezoliucija „Dėl baudžiamosios atsakomybės už seksualinių paslaugų pirkimą“, kuri numato tokios Administracinių nusižengimų kodekso pataisos priėmimą. Tačiau kai kuriems konservatyviai mąstantiems Seimo nariams tautiniai ir tarptautiniai dokumentai neturi jokios vertės, nes jų pačių suvokimas yra jų vertybių matas, todėl Seimo narių dauguma kovo mėn. 17 d. posėdyje buvo nuspręsta, jog baudos moterims lieka, klaidingai manant, kad taip Lietuvoje bus mažinama prostitucija arba šiuolaikinė moterų vergija.