Nacionalinio miškasodžio idėja 2016 metais kilo man būnant tuometiniu aplinkos viceministru. Norėjau, kad tai taptų gražia iniciatyva, kurios metu medžiai būtų sodinami visoje Lietuvoje, prie jos jungtųsi savanoriai ir miškininkai, o pasodintas medžių skaičius prisidėtų prie miškingumo didinimo.

Šiandien Nacionalinis miškasodis yra virtęs parodomąja akcija, kurios metu miškininkams padedama užlopyti iškirstas miškų plynes.

Prieš kelerius metus Vyriausybės nariai Nacionalinio miškasodžio metu Vilniaus rajone, Mickūnų seniūnijoje sodino eglaites, o po metų keli šimtai metrų nuo šios vietos dėl tiesiamų elektros linijos laidų buvo iškirstas dešimtis kartų didesnis miško plotas, nei pasodintas per akciją.

Ar tikrai elektros laidus reikia tiesti per miško paskirties žemę, viduryje miško padarant plyno lauko rėžį? Tai yra vienas neatsakingiausių miško kirtimo pavyzdžių, kurio praktiką Aplinkos ministerija, nuolat kalbanti apie miškingumo didinimą, turėtų pabaigti.

Miškingumo statistika taip pat rodo skaudžią tiesą – Aplinkos ministerija tikrai daugiau kalba nei daro, o iš Vyriausybės deklaracijų ir kadencijos pradžioje pristatytų tikslų padidinti Lietuvos miškingumą nuo 33,7 proc. iki 35 proc. šalies teritorijos, o saugomų teritorijų plotą – penktadaliu, liko tik šnipštas.

Praėjo beveik ketveri valdančiųjų Vyriausybės kadencijos metai, o šalies miškingumas šiandien siekia tik 33,8 proc.

Miškų apsaugoje ir miškingumo didinime įsivyravo stagnacija. Lietuvą krečia miškų kirtimo skandalai.

Tai, kad vis dar neturime jokio susitarimo, vizijos, strategijos, kaip nuo 1 iki 10 procentų padidinsime griežtai saugomų miškų, turtingų biologine įvairove, kokias priemones pasitelksime jos išsaugojimui, taip pat yra nepateisinama.

Tokį tikslą mus yra įpareigojusi pasiekti Europos Komisija, o Lietuva stovi vietoje ir laukia, kol greitai miškuose nebeliks ko saugoti.

Matėme, kiek laiko strigo seniausios Lietuvoje sengirės – Punios šilo rezervato – išplėtimo procesas. Prireikė kelių kadencijų, ne vieno ministro pasikeitimo, kol galiausiai visuomenės spaudimas privertė veikti. Nebeturime laiko tokiam gaišimui.

Lietuvos miškams reikia ne pasifotografavimo akcijų plynuose kirtimuose, o Nacionalinės miškų strategijos ir veiksmų plano, kaip apsaugosime tai, ką Lietuva turi brangiausio – miškus su vis dar turtinga biologine įvairove, kuriai kiekvieną dieną dėl didėjančio kirtimo masto kyla grėsmė sunykti.

Kviečiu ne stovėti su medeliu iškirstose plynėse ir fotografuotis (miškininkai plynes ir taip privalo atsodinti), o sodinti naujus miškus ir taip didinti Lietuvos miškingumą!

***

Linas Jonauskas yra Seimo narys, aplinkosaugininkas, socialdemokratas