Dvipartinė sistema – tai tik dvi partijos?
Politologai partines sistemas skirsto į vienpartines, dvipartines ir daugiapartines. Tačiau toks skirstymas praktikoje veikia kiek kitaip.
Demokratinėje sistemoje visada legaliai veikiančių partijų yra daug. Nors JAV laikome dvipartine sistema, tačiau šioje šalyje veikia gausybė kitų partijų. Net Senate du nariai save vadina nepriklausomais, tačiau realią valdžią vis tiek sutelkusios dvi partijos – demokratai ir respublikonai. Rusijoje, kur veikia būrys partijų, tarsi turėtume sakyti, kad šalyje daugiapartinė sistema, tačiau realiai valdžia vienos „Vieningosios Rusijos“ rankose. Taigi Rusijoje daugiapartinė ar vienpartinė sistema? Tiksliausiai apibūdintume įvardiję Rusiją kaip valstybę, kurioje dominuoja viena partija.
Daugumoje kitų demokratinių šalių, kurias politologai apibūdinama kaip daugiapartines – Prancūzija, Vokietija, Ispanija, Graikija ir t.t., vis tiek dominuoja dvi pagrindinės partijos. Arba valdo dešinioji pagrindinė partija su partneriais, arba kairioji pagrindinė partija su partneriais.
Taigi finale vis tiek politinę darbotvarkę sudaro viena iš didžiųjų partijų, padarydama keletą nuolaidų savo satelitiniams sąjungininkams tam, kad sudarytų valdančiąją koaliciją. Jungtinėje Karalystėje per paskutinius parlamento rinkimus neblogai pasirodė liberalai, tačiau tikraisiais rinkimų laimėtojais tapo konservatoriai, kurie liberalų pagalba vėl gavo galimybę formuoti politinę darbotvarkę.
Išskirtiniais atvejais galime pastebėti, kaip dvi didžiosios partijos net sudaro koaliciją, tam kad išlaikytų dominavimą ir nurungtų naujas į valdžios elitą besibraunančias politines organizacijas, griaunančias esamą partinę situaciją. Vokietijoje krikščionys demokratai sudarė koaliciją su socialdemokratais 2005 metais tam kad į vadžią nepraleisti buvusių komunistų. Kai abi partijos atgavo savo įtaką, tai po kitų rinkimų viskas grįžo į savo vietas: krikdemai tapo valdančiaisiais, socialdemokratai – opozicija.
Tikra, ne nominali, daugiapartinė sistema tai tokia, kai valdžią geba formuoti ne viena iš dviejų pagrindinių partijų, bet viena iš trijų, iš keturių, ar kelios lygiavertės partijos. Pavyzdžiu galime įvardyti Belgiją, kurioje veikia kelios apylygės partijos, ir visiškai neaišku kuri iš jų po rinkimų įgaus nors menką pranašumą.
Lietuvos politikoje stiprėja Tėvynės sąjunga ir LSDP
Neigiantys dvipartinės sistemos atsiradimo tendenciją Lietuvoje vis dėlto pripažįsta, kad dar prieš kelerius metus niekas nevartojo tokių sąvokų, kaip „pagrindinės“, „svarbiausios“, „didžiosios“ Lietuvos partijos. Ir tam yra objektyvių argumentų. Nuo 2004 m. galime stebėti, kad Tėvynės sąjunga ir Socialdemokratai didina politinį svorį lėtai, bet mažindami kitų partijų įtaką. Savivaldybių tarybų rinkimuose 2002-2011 m. abi didžiosios partijos kaskart po truputį didino mandatų skaičių. 2002 m. 525; 2007 m. 558; 2011 m. 577.
Analogiškai daugėjo abiejų partijų merų. 2007 m. 27, po 5 metų, - šiemet, jau 31. Tokie patys procesai vyksta ne tik savivaldoje, tačiau ir Seimo bei Europarlamento rinkimuose. Šie skaičiai negali būti visiškai tikslūs dėl įvairių politinių aplinkybių, kaip perbėgėliai, partijų jungimasis ir kt., bet jie rodo bendrą tendenciją.
Per daug nereikėtų sureikšminti įvairių apklausų duomenų, kurios nėra tikslios ir labai paviršutiniškos. Apklausos gali atspindėti visuomenės nuotaikas vienu momentu, tačiau jos neprognozuoja kas laimės rinkimus. Sakysim, Lietuvoje 71 Seimo narys renkamas vienmandatėse, o jų rezultatai gali iš esmės pakeisti Seimo rinkimų rezultatus.
Politologai kaip esminę partijų stiprėjimo savybę įvardija rinkėjų nuoseklumą. Kai rinkėjai save įvardija vienos konkrečios partijos rėmėjais ir tai kaskart deklaruoja per rinkimus. Būtent tokių rinkėjų, kaip pastebi sociologai, daugiausiai subūrė Tėvynės sąjunga ir socialdemokratai. Ir jų nuolat gausėja. Tuo tarpu kitų partijų rinkėjai nuolat keičia pažiūras, balsuoja ne už partijas, tačiau už asmenybes arba apskritai balsuoja „prieš“. Kaip pastebi politologai, Tvarkos ir Teisingumo bei Darbo partijos rinkėjai nelabai skiria šias abi partijas ir išvis dažnai neateina balsuoti nes didelė dalis jų yra nepilietiški. Tokios politinės organizacijos ilgalaikėje perspektyvoje pasmerktos išnykti.
Taigi pamažu bręstant politinei kultūrai, lėtai, bet užtikrintai Lietuvoje stiprėja dvi pagrindinės politinės jėgos. Tai ir leidžia kalbėti apie dvipartinės sistemos formavimosi Lietuvoje tendenciją.