Už vėlavimą mokėsime visi
Pagal dabar galiojančią energetikos strategiją nauja AE turėjo būti pastatyta iki 2016 m. Tačiau to termino seniai nebesilaikom, net ir nauji terminai pradėti AE statybą 2014–aisiais, o baigti — 2020 metais, yra abejotini. Man be galo keista, kad atsakingi asmenys nesilaiko įstatymų ir dar sugeba vaidinti, kad nieko baisaus nevyksta. Na, nepastatėme iki numatyto termino, sukursime naują energetikos strategiją, ten numatysime naują terminą... Kad ir iki 2020 m. Tačiau būkime realistai — jei viskas vyks tokiais tempais, — naujos AE nepastatysime ir iki 2020 m.
Neabejoju, kad kada nors AE Lietuvoje tikrai bus pastatyta, bet tikrai netikiu, kad konservatorių Vyriausybė nuoširdžiai siekia tai padaryti. Galbūt kalbomis dengiamas kompetencijos bei patirties trūkumas? Juk projektas milžiniškas, naujas, atsakingas bei brangus. Kuo toliau, tuo daugiau klausimų kyla. Kodėl pasirinktas būtent toks AE statybos modelis? Kodėl šitaip užsitęsė strateginio investuotojo naujos elektrinės statybai paieška? Gal dėl to, kad iškėlėme tokius reikalavimus, kad tik nedaugelis įmonių gali būti strateginiu AE investuotoju? Kam naudinga strateginiam investuotojui atiduoti kontrolinį akcijų paketą? Juk sykį jau pasimokėme, bet vėl lipame ant to paties grėblio. Ir visur vėluojama. Už tokį vėlavimą mokėsime mes visi — mokėdami už elektrą, šildymą bei kasdienio vartojimo prekes.
Ketveri lemtingi metai
Sugaišome kalboms jau ketverius metus, ir toks delsimas atsisuko prieš mus pačius. Jei atominė elektrinė būtų pradėta statyti laiku, net neabejoju, kad šiandien nekalbėtumėm apie Baltarusijos ir Kaliningrado atomines elektrines. Dabar šypseną kelia politikų sujudimas, protestai prieš atominių elektrinių statybas kaimyninėse valstybėse. Akivaizdu, kad tai yra šaukštai po pietų. Matydamos tai, kad Lietuvos projektas stringa, Baltarusija ir Rusija tuo sumaniai pasinaudojo. Kol mes laukėme ir kalbėjome, kaimynai dirbo.
Nieko nepadaryta tam, kad Visagino AE būtų pastatyta laiku, bet galime pasidžiaugti jungties su Švedija tiesimu. Tačiau ir judantys jungties su Švedija darbai kelia dvejopus jausmus. Viena vertus, ši jungtis tikrai bus reikalinga, kai turėsime savo AE ir galėsime eksportuoti joje pagamintą elektros energiją. Tačiau ilgai laukto kabelio nutiesimas dabartinėje situacijoje reiškia ir tai, kad juo į Skandinaviją galimai tekės rusiška elektra. Turime rezultatą, belieka sėdėti ir stebėti. Na, o svetimus pinigus skaičiuoti negražu. Ypač, kai jie dideli.
Nereikalinga atominė elektrinė
Jei Lietuva nori būti energetiškai nepriklausoma nuo kitų valstybių — AE yra būtina. Kitos alternatyvos, kaip pagaminti pakankamą kiekį elektros ir nepriklausyti nuo kaimynų įgeidžių, nematau. Tačiau ši paprasta tiesa Vyriausybei akių nebado. Tiek laukėme, dar palauksime. O toks laukimas ir neveiklumas yra labai naudingas tiems, iš kurių perkame elektrą. Neabejoju, kad AE Lietuvoje kai kam yra nereikalinga ir neparanki, todėl daroma viskas, kad ji neatsirastų.
Keistas ne tik naujosios AE statymo atidėliojimas ir energetikos strategijos kaitaliojimas, bet ir visuomenei sunkiai prieinama informacija apie tikslus ir uždavinius, kuriuos išsikėlė Lietuvos Vyriausybė. Viskas sprendžiama už uždarų durų. Trūksta dialogo su visuomene, mūsų mokslininkų išvadų bei rekomendacijų, galų gale partnerių iš kaimyninių valstybių aktyvesnio dalyvavimo. Tik taip projektas taps skaidresnis ir kels didesnį pasitikėjimą.
Sakoma, kad gera pradžia — pusė darbo. Gal, sakau, jau pradėkime dirbti? Ne kalbomis, o realiais veiksmais.