Kultūros paveldo departamentas apsisprendė iš naujo apsvarstyti Žaliojo tilto skulptūrų ir Aleksoto tilto žvaigždžių reikšmę Lietuvos kultūrai. Tai bus labai svarbus sprendimas, kuris gali pakeisti dabartinės Lietuvos kultūros santykį su sovietiniu laikotarpiu.
Kęstutis Masiulis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Tikiuosi, kad priimdami sprendimą aukštieji paveldosaugos pareigūnai išklausys ne tik „profesionalų“, bet ir kitų visuomenės grupių nuomonę.

Soc. realizmas nėra tik estetika

Estetinė funkcija menui yra pagrindinė. Nesunku būtų nurodyti tokių meno objektų, kurie neturi jokių kitų paskirčių. Taip dažniausiai yra muzikoje ar abstrakčioje dailėje. Vilniuje pastatyta „Vamzdžio“ skulptūra taip pat nepatinka visuomenei. Bet skulptūra laisva nuo ideologijos, o visuomenei nepriimtina dėl savo koncepcijos. Ji pastatyta iš viešųjų lėšų, nors visuomenėje nėra tokio meno poreikio. Tačiau, kai diskutuojame apie sovietinį meną, estetika pasitraukia į antrą planą. Komunistiniai meno prievaizdai visų pirma reikalavo aiškios tarnystės komunistinei ideologijai. Sovietiniai meno objektai pirmiausia privalėjo būti ideologijos skleidėjai, o tik vėliau meno kūrinai.

Negalima estetinės pusės atsieti nuo ideologinės ir pervertinti tariamo grožio. Nes tada esame nenuoseklūs. Kiek sovietinių paminklų jau demontuota, iš viešo gyvenimo išnyko propagandinės knygos ir poezija. Kodėl iš mokinių vadovėlių išnyko Salomėjos Neries „Odė Stalinui“? Atkurdami Lietuvą 1990 m., mes apsisprendėme, kad šalis bus demokratiška ir tolerantiška, todėl gerbdami nuo režimo nukentėjusius mūsų bendruomenės narius, pašalinome skaudžius ir įžeidžiančius stabus. Tačiau kai reikalas paliečia Žaliojo tilto skulptūrinius objektus, paveldosaugininkai apsimeta nematantys kūrinių pataikavimo pačiai nežmogiškiausiai ideologijai.

Specialistai atitrūkę nuo visuomenės

Diskusijose apie sovietinį meną, paveldosaugos specialistai iki šiol ignoravo, ar net pašaipiai žiūrėjo į kitokį požiūrį. Atseit, apie meną ir paveldą gali spręsti tik šios srities žinovai, visų kitų nuomonė nieko nereiškia, nes jie nieko neišmano. Tačiau ar skaudžios praeities objektus turime teisę vertinti tik per nepagrįstai susiaurintą estetinį plyšį? Kodėl kitokie argumentai yra ignoruojami?

Kultūra nėra pakibusi ore, ar kažkur atsiribojusi nuo visuomenės. Pirmiausia, valstybės globojamas menas ir kultūra yra prižiūrimi bei finansuojami iš mokesčių, kuriuos moka visi gyventojai. Beveik visi kultūros paveldo darbuotojai yra tarnautojai, kuriuos samdo ta pati visuomenė. Taigi ar jie gali atsiriboti nuo visuomenės vertinimų, jei ta visuomenė apmoka paveldosaugos išlaidas? 

Reikšti nuomonę apie paveldosaugininkų darbo rezultatus visuomenė turi ne mažesnę teisę, nei reikšti nuomonę apie medicinos būklę, nors ir pirmu, ir antru atveju niekas neginčija specialistų svarbos. Atotrūkis tarp visuomenės ir specialistų darbo rezultatų yra per didelis. Pripažinkime, kad valstybėje daug visokių muziejų, kurie neįdomūs lankytojams. Turime tokių valstybės vardu saugomų objektų, kurie nepriimtini žmonėms ir netgi kelia pasipiktinimą.

Paveldosauga turėtų atsiverti žmonėms

Visada pasisakiau, kad į kultūros sprendimus reikia įtrauktų visuomenę. Labai blogai, kai susirenka grupė siauros specializacijos žmonių ir visuomenės ar valstybės vardu priima sprendimą. Taip atsitiko su paminklo Lukiškių aikštėje išrinkimu, tas pats yra su „Vamzdžio“ skulptūra prie Neries. Menininkai dažnai kritiškai ir iš aukšto atsiliepia apie visuomenės meninį skonį, tačiau jeigu jau prašoma viešųjų lėšų, tai būtina atsižvelgti į užsakovą. Visai kitaip, jeigu menas yra privatus. Nebūtų tokio triukšmo dėl „Vamzdžio“ skulptūros, jeigu šį meną būtų finansavęs privatus mecenatas, ir pasistatęs savo kieme, bet kai leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai, atsiranda kitų kriterijų.

Pažangus viešasis administravimas siūlo įtraukti visuomenę į tokius sprendimus, kai sprendžiamas viešasis reikalas. Tai pasakytina ne tik kai sprendžiama statyti vienoje ar kitoje vietoje tiltą, sąvartyną, metro ar tramvajų, bet ir kokią skulptūrą statyti, o kokią nugriauti.

Lygiai tas pats galioja ir su sovietiniais statiniais. Negalima ignoruoti, kad didelė dalis žmonių sovietiniais metais kentėjo, buvo tremiami į Sibirą ir kovojo už laisvą Lietuvą. Taigi ieškokime kompromisų, o ne vienašališkai neatšaukiamu eksperto žodžiu nurodykime kas kaip turi būti. Tai labai panašu į sovietinį požiūrį. Kodėl negalėtų veikti visuomeninė taryba prie Kultūros paveldo departamento, kurioje galėtų savo nuomonę pasakyti ne tik valstybės tarnautojai. Ar negalėtų dėl tokių sprendimų vykti gyventojų apklausos? 

Simboliai neprarado svarbos

Simboliai žmoniją lydi nuo gyvenimo urvuose laikų ir nėra nė kiek praradę savo aktualumo. Kai Rusijos armija užgrobė Krymą, tai vienas iš pirmųjų žingsnių buvo nugriauti ukrainietiškus paminklus. Lietuva atstatė Valdovų rūmus, ne dėl to, kad tai gražus statinys, bet tai yra valstybingumo ir ilgos istorijos liudininkas. Lygiai dėl tos pačios priežasties daug diskutuojama Kaune dėl pilies, Berlyne dėl Karališkųjų rūmų, dėl to Karaliaučius pervadintas Kaliningradu.

Labai ribotas požiūris, kad Žaliojo tilto skulptūros yra tiesiog grynos socialistinio realizmo estetikos pavyzdys. Tai yra nepagarba ir netolerancija didelei daliai bendruomenės, kuri labiausiai nukentėjo nuo sovietinių represijų.

Lietuva yra kuriama demokratijos ir tolerancijos pagrindais, todėl turime atsižvelgti į labai didelės visuomenės dalies prašymą. Sovietinė ideologija šimtams tūkstančių Lietuvos gyventojų reiškė skausmą, kančias ir trėmimus, o dabar iš jų mokesčių saugome ir renovuojame kančių simbolius?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (33)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (21)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...

Po lietaus dalis sostinės gyventojų liko be elektros (29)

Į DELFI redakciją šeštadienio vakarą kreipėsi vilnietis, kurio teigimu, pusė sostinės...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (80)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...

Nematomi žvalgybininkų karai, pinigai ir naujas ginklas – moterys (85)

Mečys Laurinkus – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos vadas. Koks šio profesionalo...

Latvijos talentų nesulaikiusi Lietuvos rinktinė kapituliavo Rygoje (1122)

Kontrolinėse rungtynėse Rygoje Europos čempionatui besirengianti Lietuvos rinktinė pralaimėjo...

Kaip iš siaubo filmo: Baltimorės monstras pardavinėjo aukų kūnus užkandinėje (52)

Neseniai mirė žudikas maniakas Josephas Roy’us Metheny’is, dažnai vadinamas Baltimorės...

Profesinė liga baigėsi kankinimo prietaisą primenančiame vežimėlyje (83)

Lazdomis varomas invalido vežimėlis . Kai kam jis panašus į kankinimo prietaisą, bet vos...

Atrodo paprasta, bet efektyvu: kaip miestai gelbėjasi nuo nepakeliamos kaitros (4)

Didmiesčiai visame pasaulyje ieško būdų, kaip išgyventi vasarą ir išsaugoti gyvybes. Kovoje su...