Ministrui pavyko policijos, ugniagesių, pasieniečių ir susijusiose organizacijose pradėti reformas bei pasiekti neblogų rezultatų, tačiau kaip yra kitose srityse?
Migracijos politikoje chaosas
Valstybei labai svarbu yra viešasis saugumas, valstybės sienos apsauga, tačiau nemažiau svarbūs yra ir migracijos procesai. Šiemet vėl smarkiai pablogėjo migracijos balansas. Jeigu pernai premjeras gyrėsi dideliu grįžtančių emigrantų skaičiumi, tai šiemet nėra ko girtis. Per pirmą pusmetį iš šalies išvyko per 27 tūkst. žmonių, tai beveik 25 proc. daugiau nei pernai. Galima būtų paklausti, o ką galima padaryti laisvoje šalyje? Blogiausia, kad šie skaičiai valstybėje niekam nerūpi. Jau daugybę metų migracijos duomenų niekas neanalizuoja ir nieko nesiūlo. Valstybėje mažėja gyventojų, mažėja mokesčių mokėtojų, mažėja mokinių, šiemet sumažėjo dirbančiųjų skaičius. Tai bene didžiausias iššūkis visoms Lietuvos vyriausybėms, o nei VRM, nei Vyriausybei tai neįdomu.
Kokia neįgali mūsų migracijos politika parodė migrantų krizė Europoje. Mūsų valdininkai pradėjo vieni į kitus pirštais rodytis ir ieškoti kas atsakingas: gal VRM, gal savivaldybės, gal Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, policija, valstybės sienos apsaugos ar kitos tarnybos? O tikrovė tokia, kad neatsakingas niekas. Į Lietuvą atvykstant realiems žmonėms, toks nesusikalbėjimas, kaip parodė Paryžiaus įvykiai, yra ne mažiau pavojingas, negu maži policininkų atlyginimai.
Ministras S. Skvernelis puolė naikinti Migracijos departamentą, tačiau tai visiškai neesminis techninis klausimas, nes svarbu, kada pagaliau valstybėje atsiras pareigūnai, kurie rimtai užsiims migracijos politika? Kai migrantų potvynis apims Lietuvą, per vėlu bus ieškoti atsakingų.
Išlaidos valstybės tarnybai auga
Valstybės tarnyba iki šiol apleista, neveiksminga, gremėzdiška ir neorientuota tarnauti piliečiams. Nepaisant mažėjančio gyventojų skaičiaus, valstybei dirbančių asmenų skaičius tik didėja. Lyginant su 2010 m. sausio 1 d. šių metų gruodį vien ministerijose dirba 305 darbuotojais daugiau, o savivaldybėse 189 darbuotojais daugiau. Vadovai teisinasi, kad darbuotojų daugėjimas dar ne viską pasako, nes galima nesunkiai jų skaičių dirbtinai sumažinti, o paslaugas pirkti kitur. Tačiau tuomet pažvelkime į jų darbo kainą! Vien tik biudžetinių įstaigų darbo užmokesčiui, nekalbant jau apie mokymus, darbo vietų paruošimą, reikalingą infrastruktūrą darbo vietai ir kt., šiemet reikės beveik 940 mln. eurų. Tai yra net 100 mln. eurų daugiau nei A. Kubiliaus valdymo laikais, kai išlaidos darbo užmokesčiui nesiekdavo ir 840 mln. Jos auga nuosekliai ir kasmet. Praeitais metais dar buvo 897 mln., 2013 m. dar 20 mln. mažiau.
Nepaisant augančių išlaidų darbo užmokesčiui, ministrai skundžiasi, kad neįmanoma surasti bent kiek gabesnio informacinių technologijų specialisto. O kaip bus įmanoma, jeigu svarbiausia valstybės tarnautojo vertinimo dalis yra žymėjimas, ar jis nevėluoja ateiti į darbą, o jeigu nori 5 minutėms palikti darbo vietą, turi rašyti prašymą, kurį kelias dienas nagrinėja eilė vadovų? Tai kokių rezultatų galima pasiekti su tokia prieštvanine vertinimo sistema?
Valstybėje svarstomas socialinis modelis, į kurį įeina ir Darbo kodekso reforma. Deja, valstybės tarnybos šio kodekso pakeitimai nepalies. Kodėl nepadarius priešingai? Valstybės tarnyba galėtų būti modernizuota pagal naujausias tendencijas ir tapti patrauklesnė bei pažangesnė nei privatus sektorius.
Regionai nyksta
Nepaisant milijoninių injekcijų iš Europos Sąjungos, Lietuvos regionai miršta. Kai ką dar neseniai nustebino faktas, kad Panevėžyje nebėra nė 100 tūkst. gyventojų, o naujausia žinia, kad ir Šiauliuose net oficialiai nebegyvena 100 tūkst.
Tai kokia gi nauda iš ES skiriamų milijardų Lietuvos regionams. Ta pati bėda, kaip ir su migracija – niekas tuo nesidomi, niekas neanalizuoja kaip „sodybų tuštėjimo metą“ bent pristabdyti. Tik skubama įsisavinti lėšas: remontuojami kultūros centrai, statomi baseinai, šiltinamos mokyklos, tačiau kokią tai turi naudą vietos bendruomenei, kaip tai mažina socialines problemas – nedarbą, emigraciją, mažas pajamas, niekas neanalizuoja. Gyventojai pakentėtų ir be renovuotų kultūros namų, jei matytų, kad kuriamos gerai apmokamos darbo vietos jiems ir jų vaikams, jei pamatytų jaunimui atsiradusią perspektyvą ne emigruoti, bet dirbti ir uždirbti.
Regionų politika turėtų prasidėti nuo regionų savivaldos, nes tik patys žmonės, atsakingi už savo kraštą, galėtų pakeisti situaciją, tačiau apskričių reforma sustojo pusiaukelėje. Apskričių administracijos panaikintos, o jokia regioninė savivalda nesukurta. Taigi ir toliau matysime savivaldybių degradavimą bei nykimą.
Saulius Skvernelis neblogai padirbėjo reformuodamas viešąjį saugumą, tačiau jo atsakomybės ribos neapsiriboja šia viena sritimi. Dar nepaminėti liko sportas, viešasis administravimas, e. valdžia. Šiose srityse gausu skandalų, bet nesigirdi apie proveržį. Taigi savo sugebėjimus, kuriuos parodė policijoje, ministras turėtų parodyti ir kitose srityse.