Taigi ir toliau už ES paramą bus remontuojami šaligatviai, apsimetant, kad taip gaivinamos nykstančios savivaldybės.
Neišvengiamai peršasi išvada - nieko nekeičiant, gyventojų regionuose ir toliau mažės, o kai kurios savivaldybės turės būti uždarytos.
Šiandien tarp silpniausių – Pagėgių, Kalvarijos, Visagino, Ignalinos kraštai.
Mirštanti Lietuva
Lėtai vykstanti regionų degradacija nesulaukia politikų dėmesio, nes jeigu problema atsidurtų politinėje darbotvarkėje, reiktų pasiūlyti ir pokyčių kryptis, o dabartinė Vyriausybė to padaryti yra nepajėgi. Nieko gero regionų plėtros klausimais nenuveikė ir buvusios valdžios, tačiau beprasmiška žvalgytis į praeitį. Procesai yra pajudėję ir praeities klaidos yra ne pasiteisinimas jas daryti ir ateityje.
XXI a. tendencija yra akivaizdi – žmonės gyvenimui renkasi miestus. Jeigu netenkina Vilnius ar Klaipėda, emigruojama į užsienį, bet irgi dažniausiai į miestus. Lietuvoje šis reiškinys ypač suaktyvėjo atgavus Nepriklausomybę. Apie trečdalis mūsų savivaldybių nebegali net galvoti apie plėtrą, nes jų egzistencijos pabaiga su visais merais ir seniūnais jau tik laiko klausimas.
Mokslininkai suskaičiavo, kad Lietuvoje jau 19 savivaldybių, kurios yra retai apgyvendintos (jose gyvena mažiau nei 12,5 žmogaus/kv. km), prieš gerą dešimtmetį 2001 m. tokių savivaldybių dar tebuvo 6. Kai savivaldybėje per metus sumažėja po 5 proc. gyventojų, lengva suskaičiuoti, kada bus uždaryta paskutinė mokykla ir galiausiai pati savivaldybės administracija. „Pirmaujančioje“ Marcinkonių seniūnijoje gyvena vos 1,8 gyventojo kvadratiniam kilometre, tai kaip Sacharoje, o Lietuvoje jau yra 43 seniūnijos (iš 546), kuriose negimė nei vienas kūdikis.
Investicijos nepasiteisino
Vidaus reikalų ministras neturi politinės valios konstatuoti, kad regioninėje politikoje reikia permainų. Tikriausiai sutiksime, kad regioninės politikos pagrindiniu tikslu turėjo būti ne tvarkingi šaligatviai mirštančiuose seniūnijose, bet gyventojų noras likti jose gyventi. Todėl planuojant naujus pinigus regionų plėtrai 2014-2020 m. perspektyvoje reikėjo pagrindiniu tikslu pasirinkti regionų ekonomikos plėtrą. Deja, tiek Vyriausybė, tiek merai nori šaligatvių, vandentiekių ir sporto centrų, kuriuos statant galima organizuoti viešuosius pirkimus..
Lietuvos provincijoje 2007-2013 m. investavus 12,6 mlrd. litų, tai beveik pusė visos ES struktūrinių fondų paramos, skirtumai tarp regionų tik padidėjo. Gyventojų provincijoje mažėjo dukart sparčiau nei miestuose. Bendrasis vidaus produktas didžiąja dalimi irgi buvo kuriamas tik miestuose. Kam rūpi tas nutiestas vandentiekis, kai sumažėjo darbo vietų, padidėjo atlyginimų žirklės lyginant su miestais, sumažėjo galimybės gauti kokybiškas medicinos, švietimo ar poilsio paslaugas. Štai kodėl regionai nepaliaujamai ir sparčiai nyksta.
Finansinė parama pagal pažintis?
Regioninės politikos neefektyvumą lemia blogai pasirinktos priemonės, kurios nekuria ilgalaikės tvarios ekonomikos, neskatina gerovės plėtros, o tik imituoja trumpalaikį ekonominį bei socialinį proveržį. Tai puikiai rodo statybų finansavimas. Kol vyksta statybos, tol kuriamos darbo vietos, mokami mokesčiai, daugėja verslo užsakymų, tačiau objektą pastačius ekonominė ir socialinė veikla grįžta į buvusį lygį, o statybų prasmė dažnai labai abejotina. Renovuojami ir statomi objektai, kurie dėl vartotojų sumažėjimo, tuoj bus niekam nereikalingi, o jų išlaikymas likusiems mokesčių mokėtojams kainuos brangiai.
Neefektyvaus biurokratinio planavimo pavyzdys yra Probleminių teritorijų plėtra. Probleminėmis teritorijomis vadinamos labiausiai atsilikusios savivaldybės, kurioms skiriamas papildomas finansinis skatinimas. Kokiais kriterijais pasirenkamos probleminės teritorijos yra sunku pasakyti. Druskininkų, Mažeikių ar Jonavos rajono savivaldybės jokiais parametrais neatrodo pačios problemiškiausio.
Palyginkim, Druskininkų savivaldybėje socialinėms pašalpoms numatoma panaudoti 3,6 mln. litų, kai kitoje tikrai probleminėje teritorijoje Lazdijų savivaldybėje su labai panašiu gyventojų skaičiumi – 8,2 mln. litų. O štai vidutinis atlyginimas Jonavos rajone yra didesnis nei Kaune, atitinkamai 2300 ir 2278 litų. Kadangi jokių objektyvių paaiškinimų nėra, tai peršasi išvada, kad šios savivaldybės priskiriamos probleminėms dėl to, kad norisi paremti atrinktus politikus.
Politikai apsimeta, kad nieko nevyksta. Toliau investuosime į šaligatvių remontą, o ekonominė plėtra paliekama užribyje. 2011 m. vykdant regionų skirtumų mažinimų politiką buvo investuoti 511 mln. litų, tačiau sukurta vos 126 naujos darbo vietos. Ar gali būti labiau apgailėtinas rezultatas, akivaizdžiai išduodantis dabartinės „regionų politikos“ absurdiškumą. 2014-2020 m. regioninė politika turėjo pasikeisti radikaliai, deja, taip neatsitiko. Taigi prognozuojant panašias tendencijas – jaunimo išvykimą, senėjimą ir gyventojų mažėjimą, po 10 metų kas trečia savivaldybė bus tik statistinis ploto vienetas.