Mūsų žemdirbių norai yra teisėti ir pagrįsti. Negali būti taip, kad išmokos skiriasi apie 4 kartus. Pavyzdžiui, Olandijos ar Belgijos ūkininkams naujajame finansiniame laikotarpyje planuojama skirti apie 2000 Lt/ha tiesioginių išmokų, o mūsų ūkininkams – tik apie 400 lt/ha. Taigi bet koks ekonomistas gali įrodyti, kad tai nelygiavertės konkurencijos sąlygos: sienos atviros, traktorių, trąšų, pesticidų kainos vienodos, o išmokų skirtumas – didžiulis.
Jei pavyktų įrodyti, jog dauguma žemdirbių nesutinka su tokia išmokų skyrimo tvarka, rezultatas būtų pasiektas. Juk stojant į ES buvo sakoma, kad finansiniame laikotarpyje, kuris prasidės 2014 m., tiesioginės išmokos bus vienodos. Todėl manyčiau, kad ES vadovai ir atsakingi pareigūnai turėtų tai prisiminti. Viliuosi, kad ūkininkai bus aktyvūs ir mes surinksime tiek parašų, kad galėsime įrodyti savo nesitaikstymą su tokia ES politika.
Akivaizdu, kad šitaip yra ne tik pažeidžiamos lygiavertės konkurencijos sąlygos, bet ir stabdoma žemės ūkio plėtra, iškreipiama kainodara vidaus, ypač eksporto rinkose. Prieš keletą metų kai dėl tam tikrų aplinkybių kilo žemės ūkio produktų kainos, ūkininkams buvo lengviau spręst konkurencines problemas. Dabar gi, kai kyla žaliavų, kuro, energetikos kainos, žemdirbiams sunkiai sekasi konkuruoti su daugelio Europos valstybių ūkininkais.
Manau, prie parašų rinkimo prisijungs visi, kas neabejingi kaimui. Juk kaimas yra visko pamatas. Tikimės, kad šią akciją palaikys ir miesto žmonės.
Kaip gyvena kaimas? Kasmet iš ES nacionalinių pinigų į Lietuvos kaimą ateina apie 2,8-2,9 mlrd. Lt. Tuo tarpu, pieno, mėsos, grūdų gamyba kasmet mažėja. Ką tai reiškia? Perkame pieną, kurio kas antras litras yra atvežtinis. Pieną įveža iš Latvijos, Lenkijos. Tas pats pasakytina ir apie daržoves. Šiltnamių ūkis yra beveik sužlugdytas. Taigi net savo vidaus rinką atiduodame ES valstybių ūkininkams. Šalyje dirvonuoja apie 1 mln. ha nedirbamos žemės, kurią galėtume atiduoti žemdirbiams. Kartoju – reikia atsigręžti į kaimą. Reikia žemdirbį vos ne kaip saldainėlį nešiot ant rankų ir džiaugtis, kad jis dar dirba, gamina mums visiems reikalingus maisto produktus. Ir negali taip būti, kaip kad pernai vienam Biržų raj. ūkininkui buvo pareikšti kaltinimai dėl kažkokių pseudoreikalavimų nevykdymo ar taškiuko užtiškusio ant tikrintojų rūbo. Ar čia valstybės požiūris į dirbantį žmogų?! Kai kreipiausi į vidaus reikalų ir aplinkos ministrus su prašymu išsiaiškinti šio įvykio aplinkybes, gavau tik formalų atsakymą – esą pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jeigu į tokius dalykus žiūrėsime formaliai, tai toliau pirksime jau nebe kas antrą litrą lietuviško pieno. Arba štai vienoje šalies mėsos perdirbimo įmonėje įrengta skerdykla iš europinių pinigų. Tačiau ten niekas nieko neskerdžia. Mėsa yra įvežama iš Lenkijos. Mūsų gyvuliai yra išvežami. Šitaip kitose valstybėse yra kuriama pridėtinė vertė. Taigi, ne žodžiais, o darbais turime gręžtis į kaimą, nes būtent ten slypi didelis potencialas, kurio mes neišnaudojame. Premjeras sako, kad žemės ūkis – tai garvežys, tik tas garvežys kasmet lėtina savo greitį.
Būtų gerai, kad prie mūsų parašų rinkimo akcijos prisijungtų latviai ir estai. Kuo mūsų daugiau, tuo didesnis šansas, kad būsime išgirsti. Vargu ar su mumis solidarizuosis Lenkija, nes jų ūkininkai gauna išmokas 1000 lt/ha, t. y. 2,5 karto didesnes nei mūsų žemdirbiai. Nors aukšti lenkų pareigūnai tvirtina, kad ir jie nesutinka su diskriminacinėmis sąlygomis Lenkijos atžvilgiu. Tuo tarpu mūsų pareigūnai, atrodo, susitaikė su tokia padėtimi. Jie signalizuoja Briuseliui apie savo nesugebėjimą kovoti, susitaikėliškumą su bet kokia padėtimi. Todėl norėčiau pakviesti ir mūsų pareigūnus nusipurtyti abejingumą ir susitaikėliškumą bei remti žemdirbių parašų akciją.