Nuo nepriklausomybės atstatymo praėjus daugiau negu ketvirčiui amžiaus mūsų kiekviena nauja valdžia būtinai turi ką nors reformuoti. Gal ir galima būtų pateisinti Landsbergio – Vagnoriaus tandemo priimtus sprendimus likviduoti sovietinio žemės ūkio sistemą Lietuvoje, tačiau ir čia, jeigu tai būtų daroma protingai (kaip rytų Vokietijoje), būtų buvę galima išvengti didelių nuostolių. Deja, iš klaidų nesimokoma.
Vienas iš pavyzdžių – Nacionalinės žemės tarnybos sukūrimas. Kūrėjams atrodė, kad vieno galios centro sukūrimas, atėmus valdžią žemės klausimams iš apskričių, likviduos korupcijos galimybę šioje sferoje. Tikrovė kitokia. Dabar suinteresuotoms šalims, norinčioms korumpuotų sprendimų, belieka paveikti nedidelį skaičių centrinio aparato darbuotojų, NŽT filialai klusniai vykdo centro pavedimus. Kitaip jie negali. Taip numatyta administraciniuose aktuose. Dar įdomiau, kaip šiuo metu bandoma nušalinti NŽT direktorių, kurio vienasmeniais sprendimais sprendžiami visos Lietuvos žemės klausimai ir dažnai sprendimai būna sveiku protu nesuvokiami. Žemės ūkio ministras šiaip taip įsidrąsino ir minimą direktorių atleido iš pareigų, tačiau kuo baigsis dėl jo atleidimo inicijuojami teismai, dar neaišku.
Netolimą praeitį prisiminus, galima paminėti dar vieną pavyzdį, buvusį Lietuvos energetikos monstrą „Lietuvos energiją“. Ne daug kas tikriausiai prisimena šio monstro buvusius vadovus, tačiau netolimoje praeityje tai buvo patys įtakingiausi Lietuvos žmonės. Ir tik dėl vienos paprastos priežasties – jų valdoma įmonė dėl savo dydžio buvo praktiškai nekontroliuojama. Joks normalus auditas negalėjo tinkamai įvertinti atliekamos ūkinės veiklos. Vis tik visa tai įvertinus, įmonė buvo suskaidyta pagal skirtingas atliekamas veiklas. Tai leido ūkiškiau pažvelgti į energetikos ūkį. Bet ir po to, atskirų, greitai norinčių praturtėti verslo grupių lobistinė veikla neleido efektyvinti energetiką visų vartotojų naudai. Užtenka prisiminti LEO aferą, Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimą.
Naujieji valdantieji, pasidabinę tais pačiais jau nuvalkiotais efektyvumo šūkiais, kuria naujus monstrus. Galima nesunkiai numatyti, kad įkūrus vieną įmonę, valdančią Lietuvos miškus, korupcija miškų ūkyje tik padidės. Įvairioms interesų grupėms atsiveria naujos puikios galimybės. Belieka tik pasistengti, kad raktinėse pozicijose atsidurtų savi žmonės.
Tas pats vyksta ir Lietuvos kelių sistemoje. Reformavus regionines kelių priežiūros įmones, iš jų atėmus išskirtinį valstybinį kapitalą, atsiveria galimybė mistinės konkurencijos tikslu leisti dalyvauti privačioms struktūroms. Kelių priežiūra yra ganėtinai specifinė veikla, reikalaujanti specialios technikos, atitinkamo personalo. Pralaimėjusi konkursus tokia įmonė neturėtų galimybės surasti veiklos pagal savo profilį ir turėtų bankrutuoti. Galima numatyti, kad galutiniame rezultate sudaromos sąlygos atsirasti naujam, tačiau jau privačiam monopoliui. To išdavoje galima laukti nerealiai išaugusių darbų kainų ir papildomos naštos mokesčių mokėtojams.
Niekuo kitu tik demagogija galima pavadinti valdančiųjų argumentus, kad buvusių įmonių nebuvo galima efektyviai valdyti ir kontroliuoti. Juokingi argumentai apie įmones valstybes Lietuvos ūkio sistemoje. Visada valdantieji turėdavo visas galimybes kontroliuoti minėtas įmones, skirti ir atleisti jų vadovus. Klausimas tik ar norėdavo šiomis galimybėmis pasinaudoti.
Galima laukti, kad nauji valdantieji, atėję po šių, tęs „reformas“ – skaidys dabar kuriamas ūkines struktūras. Vėl bus darbo. Gaila, kad visa tai finansine našta gula ant paprastų mokesčių mokėtojų pečių. Retorinis klausimas – ar galime būti turtingi?
Išreklamuotos pertvarkos geležinkelių sistemoje, registrų centre, jau minėtose urėdijose realiai duoda vieną rezultatą – čia sodinami savi žmonės. Visa tai kainuoja. Ką gi – apmokėsime. Lietuvos žmonės kantriai moka už šilumos tinklų ir kitų energetikos įmonių „reformas“, Snoro banko, Ūkio banko bankrotus, Mažeikių naftos „privatizavimo“ nuostolius ir kt. Tiesa, ne visi nori mokėti. Bėga iš mūsų į ten, kur valdantieji dešimtmečiais reformų nedaro. Gal kai „reformos“ baigsis – grįš. Vis tik sava tėvynė visada liks sava, ypatingai tokia graži.