Kaip mėgsta sakyti mūsų premjeras - tam tikrų. Bet vienoje sferoje rezultatas visiškai nedžiuginantis - šimtai tūkstančių tautiečių pabėgo ieškoti geresnio gyvenimo. Nesugebėjome Lietuvoje jiems pasiūlyti to, ką jie ten randa. Nesame iš tų, kurie dėl to mato didžiausią tragediją.
Mes tam ir stojome į Europos sąjungą, kad turėtume galimybę pasirinkti, kur mums geriau- tėvynėje ar kažkur Londone, Berlyne. Ir visiškai nematome tragedijos, kad Lietuvoje neliks kam dirbti. Užmirštama, kad prieš dvidešimt metų baldų spintą gamino 10 darbininkų, o šiandien, panaudojant skaitmenines technologijas, užtenka dviejų. Mes jau nekalbame apie ateinančias technologijas, kurios leis iš viso atsisakyti, taip vadinamos, darbo jėgos. Užmirštama, kad tiek Švedijoje, tiek Vokietijoje vis labiau kalbama apie darbo savaitės trumpinimą. Ir nereikia svaičioti apie, neva, reikalingą darbo jėgos importą iš artimųjų rytų, kas vyksta dabar. Tai visiškai nesusiję procesai. Apie 500 milijonų gyventojų turinčiai europinei rinkai - tai visiškai neaktualu. Užtektų racionaliai paskirstyti jau esamus darbuotojus iš naujai priimtų Europos sąjungos narių. Dabar vykstanti invazija – tai išorės priešiškų jėgų primesta problema.
Kaip ganėtinai susiskaldžiusiai Europai šią problemą pavyks išspręsti- pamatysime. O Lietuva visą laiką liks puikiu kraštu gyventi. Tik didžiulį pavojų kelia tie, kurie nenori mokėti normalių atlyginimų saviems ir trykšta didžiuliu noru įsivežti bet ką, kad tik mažiau mokėti. Tai žmonės, kuriems Lietuva - tai tik kelias į užsienį, kur galima laisvai disponuoti Lietuvos žmonių prakaitu uždirbtomis piniginėmis lėšomis. Neatsitiktinai dalis iš jų, suvokę, kad gali tekti aiškintis apie sukauptų milijardų kilmę, paskubomis paliko Lietuvą.
Reikia pastebėti, kad daugiau ekonomikoje išprusę veikėjai, supratę, kad vadinamosios laisvos rinkos ideologija idealiai atitinka nepamatuotą pinigų troškimą asmeninei gerovei, jau nepriklausomybės pradžioje koncentravosi į įvairias konfederacijas (verslo darbdavių, pramoninkų ir panašias). Vienas iš tikslų - dominuoti įstatymų leidyboje, užtikrinant savos kastos teisių viršenybę prieš nieko nenutuokiančią absoliučią daugumą samdomųjų Lietuvos gyventojų.
Saviems tikslams pasiekti buvo sukurtas vadinamasis Lietuvos Laisvos rinkos institutas. Įdomiausia tai, kad jo kūrėjai parašė bene pirmąjį Lietuvoje rinkos ekonomikos pradžiamokslį „Rinkos ekonomika ir valstybinis reguliavimas“. Nors tai buvo tik tam tikrų sentencijų ekonomikos klausimais vertimas iš anglų kalbos, bet tai nemažina šito vadovėlio vertės, bent jau supažindinant skaitytojus su pagrindinėmis rinkos ekonomikos lietuviškomis sąvokomis. Deja, tolimesniame laikotarpyje šio kūrinio autoriai užmiršo apie valstybinį reguliavimą ir, kaip sakoma, nuo dūšios atsidėjo, kad to reguliavimo Lietuvoje neliktų.
Nereikėtų pervertinti po liberalų vėliava susiformavusių struktūrų. Pajutusių kapitalo galią asmenų ratas žymiai išsiplėtė. Tai palietė visas sistemines partijas, ypač konservatorių, liberalų, deja, ir socialdemokratų. Per visą dabartinės nepriklausomybės laikotarpį ekonominius santykius reguliuojanti valstybės teisinė bazė pasikeitė taip, kad beliko tik nuolatinis „verslo sąlygų gerinimas“, užmirštant tuos kurie tą verslą ir daro, t.y. eilinius darbuotojus. Jiems beliko tik minimalios algos didinimas, nors toji alga niekaip neužtikrina pragyvenimo. Atkreiptume dėmesį į keletą teisinių aktų, kurie ypatingai pasitarnavo tam, kad drastiškai padidėtų atskirtis tarp darbdavio ir darbuotojo, bei leido atsirasti dar didesnei šešėlinei ekonomikai. Tai civilinio kodekso, akcinių bendrovių įstatymo, pelno mokesčio ir kitų teisinių aktų pakeitimo įstatymai.
Norėtųsi paklausti, kaip buvo atsilyginta seimo nariams, kurie priėmė akcinių bendrovių įstatymo pakeitimo įstatymą, leidžiantį išmokėti akcininkams sumažinto akcinio kapitalo sumažėjimą realiomis sumomis, taikant nerealiai mažą apmokestinimą? Tai leido išsigryninti reikiamas sumas bet kokiam, net ir kelių milijardų vertės sandoriui. Paskutinis sandoris buvo užfiksuotas taip pat liberalų viršūnėse.
Galima paklausti, kokia forma buvo atsilyginta Seimo nariams, priėmusiems mažųjų bendrijų įstatymą, kuris leidžia išvengti didesnių Sodros įmokų, net ir turint milijardines apyvartas ir atitinkamas išmokas bendrijų nariams. Galima pastebėti, kad tokiems nariams jokių pensijų tikrai nereikia. Be to, įstatymas numato ribotą civilinę atsakomybę bendrijų nariams. To pasekmes jau matome, kai mūsų turistai stringa kitose šalyse. Ir tai tik pradžia. Galimos gerokai didesnės šio, neva mažiesiems skatinti skirto įstatymo labai neigiamos pasekmės.
Galima paklausti, kokia forma buvo atsilyginta seimo nariams, priėmusiems sprendimus, kurie leidžia apgauti milijonus būsimų pensininkų ir kišti realius pinigus į vadinamuosius privačius pensijų fondus, kurie gerą gyvenimą užtikrina tik tų fondų valdytojams. Tikintys šių fondų veikla galėtų pasitikrinti šių metų rezultatus. Gal tada jie suprastų, kad tai realių pinigų praradimas. Tą suprato tiek Vengrija, tiek Lenkija, pradžioje naiviai patikėjusios, kad ne ekonomika, o tik pinigai gali duoti ekonominę naudą. Šios šalys atsikvošėjo, Lietuva, deja, - ne.
Kas galėtų pasakyti, kiek ir kokių paskatinimų gavo Seimo nariai, sunaikinę bet kokią finansinę kontrolę akcinėse bendrovėse valdančiųjų akcininkų terpėje nustatant, kad auditą pasirenka ir jam atlyginimą nustato kontrolinio paketo turėtojai.
Žvelgiant į politinių partijų, atskirų jų atstovų įstatyminę veiklą visu nepriklausomybės laikotarpiu, galima daryti išvadą, kad liberalo Masiulio istorija tik viena, kuri dėl nežinomų priežasčių išplaukė į paviršių. Visų kitų masto visuomenė nežino.
Galima būtų rasti aibę įstatyminių aktų, kurie leidžia formuoti prarają tarp kapitalo turėtojų ir dirbančiųjų šiandienos Lietuvoje. Vienas iš paskutinių - taip vadinamas, socialinis modelis, kurio ryškiausia grandis naujai priimtas darbo kodeksas.
Todėl, ar gali kilti klausimas, kodėl Lietuvoje tokia didelė emigracija. Vienas iš atsakymų - didžiulė socialinė nelygybė. Lietuvoje susiformavo neoliberalus kapitalą valdančiųjų ratas, kuris tuo pačiu įtakojo valstybinę žiniasklaidą, aprėpė komercinę žiniasklaidą.
Bet kuriai kitai minčiai šio rato perkamoje žiniasklaidoje ženklesnės vietos nėra. Tai ypač svarbu artėjant Seimo rinkimams. Nagrinėjant siūlomas partijų programas, deja, nematyti, kad nors viena partija suvoktų, jog be fundamentalaus ekonominio Lietuvos teisyno keitimo, Lietuva negyvens geriau. Ir, jeigu Lietuvoje neatsiras politinės jėgos, kuri sustabdytų kapitalo šauklių (LLRI, komercinių bankų analitikų, „konfederacijų“ ir t.t.) dominavimą bent valstybinėse masinės informacijos priemonėse, jų atstovų pastangomis Lietuvos žmonių zombinimą, primetant tik jiems naudingą gyvenseną Lietuvoje, Lietuva nenustos išsivaikščioti. Gal būt, tai turėtų būti socialdemokratų partija, tačiau jai reiktų kardinaliai pakeisti požiūrį į samdomųjų interesų gynimą.
Nors iš pirmo žvilgsnio šiomis dienomis pasirodęs V.Radžvilo interviu „Užsibrėžėme išnykti“ nėra Lietuvos ekonomikos analizė, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Tai realus požiūris į tai, kaip dabar mes gyvename. O tai yra ir ekonominis Lietuvos gyvenimo matymas. Būtų gerai, kad kuo didesnė visuomenės dalis tai matytų ir darytų atitinkamas išvadas.