Prieš mėnesį Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui buvo pristatytas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtas priemonių planas, kuriuo ši iniciatyva bus įgyvendinta.
Atrodo, kad viskas paruošta – finansavimas yra, priemonių planą turime, todėl lieka tik viską įgyvendinti ir laukti gerų rezultatų. Vis tik, kad ir kaip optimistiškai viskas atrodytų, yra tam tikrų nerimo ženklų, apie kuriuos matau poreikį pakalbėti. Bet apie viską iš pradžių.
„Jaunimos garantijų“ koncepcija plėtojama jau ilgą laiką. Europos Sąjungos institucijos problemą idenfitikavo dar 2005 m., kai Taryba susitarė, jog reikėtų užtikrinti, kad jauni žmonės gautų darbo pasiūlymą per 6 nedarbo mėnesius. Netrukus ši iniciatyva tapo diskusijų objektu ir buvo pradėta laikyti svarbiu „Europa 2020“ tikslu, susijusiu su skurdo, nedarbo ir socialinės atskirties mažinimu, įgyvendinimo priemone.
Nuo 2010 m. diskusijos formaliame lygmenyje vyko dar aktyviau – Komisija, Parlamentas, ES Taryba ir net Vadovų Taryba rezoliucijomis, išvadomis ir kitais dokumentais bei pasisakymais ragino šalis nares ir suinteresuotas puses pradėti imtis priemonių, kurios padėtų kovoti su darbo rinkos susiskaldymu ir potencialiai iš to kylančiomis demografinėmis problemomis.
„Jaunimo garantijos“ galutinai tapo patvirtintos 2013 m. balandį, o pagrindiniu jos principu tapo garantija, jog visi jauni žmonės iki 29 metų po mokymosi užbaigimo ar darbo netekimo per 4 mėnesius gaus pasiūlymą dirbti arba toliau mokytis, atlikti praktiką, stažuotę, įgyti specialybę.
Gali kilti klausimas, kodėl būtent jaunimas susilaukė išskirtinio ES institucijų dėmesio, kai nuo nedarbo kenčia ir likusi visuomenė? Reikia pastebėti, jog šiuo atžvilgiu jaunimas yra ypač pažeidžiamas. Dažnai jų profesinė patirtis bei išsilavinimas yra menki ir jie turi ribotą socialinę apsaugą. Europoje yra net 7,5 mln. jaunų žmonių (tai sudaro beveik 13 proc. viso jaunimo), kurie nei mokosi, nei dirba. Dauguma jų net nebaigė pagrindinės mokyklos. Tokiu būdu šie žmonės tampa pažeidžiami nepalankių ekonominių ir socialinių sąlygų.
Nesprendžiamas jaunimo nedarbas gali turėti ilgalaikį poveikį – negaudami darbo jauni žmonės rizikuoja didelę dalį savo gyvenimo gauti mažesnes pajamas arba net ir toliau negauti darbo, nes ilgainiui šių žmonių motyvacija stipriai pakertama. Visa tai neskatina kurti šeimos ir tik dar labiau sustiprina neigiamas demografines tendencijas. Kyla rizika, jog skurdas ir didelė socialinė nelygybė pereis ir kitoms kartoms.
Kai kas bando argumentuoti, jog „Jaunimo garantijos“ paprasčiausiai yra pernelyg didelė finansinė našta (pvz. numatomų JG programų parengimas euro zonoje kainuos 21 mlrd. eurų per metus). Vis tik, tai gali atrodyti kaip pinigų švaistymas nebent tiems, kurie nežino, kiek ES kasmet kainuoja nesimokantys ir nedirbantys jauni žmonės.
Šis skaičius siekia net 153 mlrd. eurų per metus (šią sumą sudaro nesurinkti mokesčiai ir soc. išmokos). Taigi net ir skaičiuojant finansinį atsiperkamumą, akivaizdu, jog „Jaunimo garantijos“ yra reikalinga priemonė, kovojant su nedarbu, skurdu ir atskirtimi. Tačiau, kaip jau užsiminiau, yra tam tikrų dalykų, metančių abejonės šešėlį dėl iniciatyvos įgyvendinimo sėkmingumo.
Vienas iš dalykų, paskatinusių mane patį išreikšti šias abejones, buvo faktas, jog net ir formaliai JG įgyvendinimo procese dalyvaujančios institucijos ne visai supranta jos esmę.
Nusprendžiau padaryti tam tikrą eksperimentą ir paskambinti regioniniams darbo biržos filialams. Mano nuostabai, ne vienam iš jų jaunimo garantijų paketas net nebuvo girdėtas, o tai, sutikime, šį tą pasako.
Vienas iš uždavinių, kuriuos buvo numatyta įgyvendinti JG, buvo plėtoti valstybės, savivaldos institucijų, nevyriausybinio sektoriaus ir verslo subjektų bendradarbiavimą siekiant integruoti jaunimą į darbo rinką ir švietimo sistemą. Ne visai aišku, kaip šiuo atveju tą tarpinstitucinį bendradarbiavimą atspindi tokia pastebima žinių ir informacijos stoka.
Per mažu bendradarbiavimu jau skundėsi tiek darbdavių organizacijos, tiek jaunimo nevyriausybinis sektorius, nepaisant to, kad visi formaliai buvo pakviesti į priemonių pristatymą. Savaime suprantama, jog pačios iniciatyvos sąnaudos labai priklauso nuo to, kaip glaudžiai pavyks bendradarbiauti suinteresuotoms šalims, todėl nesusikalbėjimas gali tapti labai didele kliūtimi visai programai.
Kitas dalykas yra tai, jog dauguma numatytų priemonių plane yra daugiau teorinio, bendrojo pobūdžio. Čia nemažai gražių žodžių, sąvokų, tačiau, koks bus viso to santykis su realybe – vis dar nėra aišku. Nepaisant turimo priemonių plano ir nurodytų datų, iki galo vis tiek nežinoma, kada ir kas tiksliai pradės įgyvendinti jaunimo garantijų priemones. Nematant konkretaus ir labai nuoseklaus atsakingų Lietuvos institucijų plano, „Jaunimo garantijos“ tebelieka kalbų ir pažadų lygmenyje.
Galiausiai, kyla klausimas, ar numatytos priemonės jau yra pakankamos užsibrėžtiems tikslams pasiekti? Kiek jos pajėgios susitvarkyti su egzistuojančiomis problemomis jau dabar? Esu tikras, jog jaunam žmogui reikalingas tam tikras „krepšelis“, sekantis paskui jį – tai būtų subsidija darbdaviui už jaunuolio įdarbinimą bei apmokymus ir papildoma stipendija, kuri leistų jaunam žmogui persikelti į kitą regioną, dengiant būsto įsikūrimo išlaidas, kas yra vienas iš aktualiausių klausimų jaunimui šiomis dienomis.
Visuomet laikiau JG iniciatyvą svarbia galimybe susitvarkyti su didelėmis socialinėmis, ekonominėmis ir demografinėmis problemomis, kurios kamuoja ne tik mūsų šalį, bet ir didelę dalį Europos. Manau, nėra abejonių, jog tokios programos reikiamybė yra didžiulė ir šia galimybe privalome pasinaudoti.
Vis dėlto, tam, kad gražios frazės ir sąvokos neliktų tiktai popieriuje, bet pajaustume apčiuopiamus rezultatus, prireiks dar daug įdėto darbo ir visų pusių parodyto noro bendradarbiauti vardan svarbių tikslų. Tai šansas jauniems žmonėms, kurio neturime jokios teisės prarasti.