Lietuva, deja, kol kas pateisina pesimistų, savižudžių, didžiausios emigracijos šalies vardą – tokią išvadą padarė gyventojų apklausas ir jų analizę atlikę sociologai. Šios negatyvios nuotaikos dažniausiai siejamos su prasta ekonomine situacija arba individualiomis žmogaus savybėmis. Bet tie patys tyrimus atlikę sociologai neigia, kad pesimizmas – individuali būsena. Sako, ji padiktuota aplinkos, netgi sistemos ir pokyčių joje.
Įdomu tai, kad, anot tyrimų, visuomenės nuotaikos keičiasi keičiantis politinėms valdžioms. Pesimizmo buvo kur kas daugiau valdant konservatoriams su liberalais. Negatyvias nuotaikas keitė pozityvios atėjus į valdžią socialdemokratų vadovaujamai politinei koalicijai. Aišku, iškart galima prisiminti ekonominės situacijos pokyčius ir daryti išvadą, kad žmonių nuotaikas optimistiškesnėmis daro ekonomikos augimas. Bet sociologai sako, kad “laimė piniguose” žmogui egzistuoja iki tam tikros ribos.
Kaip teigia dr. Gintaras Chomentauskas, tyrimus atlikusio „Žmogaus studijų centro“ prezidentas: „Laimės pojūtis tik iki tam tikro pajamų kiekio sietinas su laimės potyriu. Ši suma nėra tokia jau didelė – 450 Eurų pajamų šeimos nariui. Vėliau, laimės potyrį labiau lemia kiti dalykai. Svarbus laimės veiksnys yra žmonių viltis, tikėjimas, kad ateitis bus gera ar geresnė nei dabartis ir praeitis. Atraminė emocinė sistema – buvimas šalia gerų ir šiltų žmonių – tai svarbiausias laimės faktorius “.
Tai kas gi atima laimę iš Lietuvos gyventojų. Ekonomikos augimo tempų ir tos minimalios eurų sumos darančios įtaką pasitenkinimui gyvenimu jau kaip ir pakaktų. Kodėl lietuviai vis dar nelaimingi ir bėga iš šalies? Kodėl nesusikuria tų šiltų santykių, nesuteikia vilties, nepalaiko vienas kito?
Pažiūrėkit, kokios nuotaikos diktuojamos iš aukščiausių šalies vadovų, politikų, pareigūnų lūpų. Apie kokį tikėjimą geresne ateitimi galima kalbėti, kai aidi frazės: “ iš šitos Vyriausybės aš jau nieko nebesitikiu”, “korumpuota vyriausybė”, “valdžiažmogiai”. Panašių perliukų galima rankioti be galo, bet pasimėgavimas jais būtų tik dar vienas atspindys tos iš viršaus diktuojamos patyčių kultūros.
Tyrimai rodo, kad patyčios labiausiai paplitusios Lietuvoje, Latvijoje ir Portugalijoje. Dabar gi skelbiamos akcijos, savaitės – “Be patyčių”. Per jas dažniausiai pirštu pagrasoma vaikams, kad šie nepiktžodžiautų, nežemintų vienas kito.
Bet tai, kas vyksta mokyklų klasėse, koridoriuose ar gatvėse - tai tik supaprastintas patyčių modelis perkeltas iš šeimų ir visos viešosios erdvės.
Patyčių kultūros židinys – internetinė erdvė. Užkalniai, ramanauskai, bačiuliai, tapinai – patyčių kultūros puoselėtojai. Jie maitinasi iš patyčių. Tiesiogine šio žodžio prasme. Įžeidinėdami, žemindami jie tiražuoja savo patyčių kūrinius. Stebėtojai juos „laikina“ arba piktinasi, komentuoja. O patyčių kūrėjai gauna už tai pinigus, ir visai neblogus.
Masiškai tyčiojamasi darbovietėse. „Aš viršininkas – elgiuosi su tavimi kaip noriu. Nežemindamas nesijausiu viršininku.“ Į patyčių procesą įtraukiami ir aplinkiniai.
Patyčioms būtini ne tik auka ir skriaudėjas, bet ir stebėtojai - kartais pritariantys, kartais pasyvūs, kartais tampantys aukos užtarėjais. Bet visi šie elementai egzistuoja ne tik stumdant mokinuką už mokyklos kampo, bet žeminant politinius konkurentus, viešojoje erdvėje, internete bandant susikurti autoritetą tyčiojantis arba netgi iš to spaudžiant pinigą.
Taigi, grįžtant prie laimės formulės – kad žmogus jaučiasi laimingas, kai yra palaikomas, kai jam suteikiama viltis, tikėjimas, kai turi kuo pasikliauti. O apie kokį palaikymą ir tikėjimą gali kalbėti mūsų žmonės, kai jiems kone kasdien ant galvų išpilamas kibiras pareiškimų „viskas blogai“?
Viešos patyčios nesukuria ir nesukurs optimistinių nuotaikų visuomenėje. Politikoje vis dar galioja „pažymų teisė“, kai oponentai nuteisiami pažymomis, niekuo nesibaigiančiais ikiteisminiais tyrimais ar paviešintomis jų detalėmis. Jėgos struktūromis manipuliuojama kaip kompromatų ieškotojais. O kur dar nuolatinė dešiniųjų karo retorika, pastovus žmonių „baisinimas“, kad priešai tuoj tuoj užpuls.
Iš kur tam žmogui Lietuvoje semtis palaikymo ir optimizmo. Ir galbūt teisūs psichologai, kad emocinė būklė priklauso ne nuo paties žmogaus, o nuo aplinkos ir sistemos.
Tai štai tą aplinką ir siūlo keisti jaunieji socialdemokratai. Suprantama, kad permainoms labiausiai priešinasi tie, kurie geriausiai prisitaiko ir tarpsta esamoje aplinkoje.
Bet Socialdemokratų jaunimas turi ambicijų ir gebėjimų, kad psichologinis klimatas Lietuvoje pasikeistų, kad žmonės išlaisvėtų nuo diktuojamų patyčių ir pesimizmo nuotaikų. Galimybes ir palaikymą mes jaučiame, todėl kviečiame visus bendrauti, diskutuoti, kartu kurti solidarią ir demokratišką visuomenę, vietoje „like“ rinkimo arba pasispjaudymo internete „viskas blogai“.