Akivaizdu, kad garantuojant lygią tiesioginę rinkimų teisę, būtina pašalinti didelę rinkėjų skaičiaus disproporciją skirtingose vienmandatėse apygardose. Nustatant balsavimo rezultatus, visi rinkėjai turi būti traktuojami vienodai, o jų balsai turi būti lygiaverčiai. Taigi, paliekant dabar egzistuojančią mišrią rinkimų sistemą tektų šiek tiek koreguoti apygardų ribas prieš kiekvienus rinkimus.
Todėl politikai pradėjo diskutuoti ar nereikėtų iš esmės keisti Seimo rinkimų sistemą. Prisiminta dar 2013 metais mano pasiūlyta idėja Seimo frakcijoms apsvarstyti estiškojo parlamento rinkimų modelio pritaikymo galimybes. Konservatoriai suskubo sukritikuoti neva socialdemokratai ruošiasi panaikinti vienmandates apygardas. Tačiau estiškojo modelio esmė yra ne didesnės ar mažesnės apygardos, o atsisakymas balsuoti už partinius sąrašus. Kaip rodo apklausos, dauguma mūsų rinkėjų taip pat norėtų balsuoti ne už partinius sąrašus, o už asmenybes. Taigi, mano siūlytas modelis atitiktų daugelio žmonių lūkesčius.
Deja, prieš dvejus metus konservatoriai apskritai atsisakė svarstyti šį pasiūlymą, neparodė didesnio susidomėjimo ir kitos Seimo frakcijos. Dabar, kai iki Seimo rinkimų lieka mažiau nei vieneri metai, nebe laikas keisti rinkimų sistemą iš esmės. Ir ne vien todėl, kad tai atrodo labai konjunktūriškai. Sunku būtų šiuos kardinalius pokyčius suvokti ne tik rinkėjams, bet ir rinkimų organizatoriams. Be to abejoju, kad šiame Seime dar įmanoma priimti naujos rinkimų sistemos įstatymą.
Tačiau išlieku šalininkas estiškojo modelio, pagal kurį balsuojama ne už partinius sąrašus, o už asmenybes. Dar šiame Seime galėtume išdiskutuoti ir priimti naują rinkimų sistemą, įsigaliosiančią nuo 2020 metų.
O dabar lieka tik pakoreguoti vienmandačių apygardų ribas. Jeigu to nepadarysime, naujai išrinktas Seimas bus išrinktas nelegitimus, nes išrinktas pagal Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą.