Taip apspręsta socialiai, kultūriškai ir netgi biologiškai, nes sunku būtų nepritarti biologui D. Morris‘ui, kuris pastebi, kad, jei nekreipsime dėmesio į socialines išimtis bei negausius gentinius darinius, pagrindine evoliucine žmonijos raidos kryptimi turėsime pripažinti polinkį megzti poros ryšį kaip ilgalaikius monogaminius santykius.
Skyrybų, nesantuokinių vaikų, bendrai gyvenančių nesusituokusių porų gausa skatina dėmesio trokštančius pranašautojus skelbti, kad šeima atgyveno, kad ji varžo laisvę ir kliudo siekti malonumų. Nors tuo metu, kai susipykstame su namiškiais, tokios mintys atrodo gana pagrįstos, tačiau tyrimai liudija – darni santuoka yra itin svarbi asmeninės laimės ir tinkamo vaikų ugdymo prielaida.
Pagal daugelio tyrimų duomenis susituokę ir darnioje šeimoje gyvenantys žmonės yra laimingesni. S. Stevenas ir J. Eshlemanas, analizavę tyrimus, atliktus septyniolikoje išsivysčiusių šalių, padarė išvadą, kad santuokos poveikis laimei 3,4 karto stipresnis nei sugyvenimo.
E. Dienerio, R. Lucaso , Y. Georgelio atlikti tęstiniai (t.y. ilgesnį laiką trukusių tų pačių tiriamųjų) tyrimai rodo, kad tarp save laikančių labai laimingais 42 procentus sudarė sutuoktiniai, 17 procentų – išsiskyrę vyrai ir moterys, 15 – našliai ir našlės, o 26 procentai – žmonės, kurie niekada nebuvo susituokę. Šį tarsi akivaizdų faktą, kad susituokę yra laimingesni, papildo ir tyrimai, patvirtinantys, kad pats santuokos faktas pozityviai veikia poros santykius ir laimės išgyvenimą. A. Dechteris ir M. Sobelis, lygindami šeimų ir namų ūkių tyrimų duomenis, nurodo, kad vedusieji yra labiau laimingi nei sugyventiniai.
Šeimos reikšmė išskirtinė ne tik sutuoktinių laimei, bet ir vaikų ugdymui. Apžvelgus daugelio tyrimų rezultatus galima konstatuoti, kad vaikai, ugdomi dviejų susituokusių tėvų, geriau mokosi, turi mažiau emocinių ir elgesio problemų, rečiau vartoja narkotikus bei nusikalsta. Pasak J. Willson, tikimybė, kad JAV gyvenantys nesantuokiniai vaikai nebaigs mokyklos ar bus įkalinti yra dukart didesnė palyginti su vaikais, kurie buvo auklėjami susituokusių tėvų.
O Harvardo (JAV) universiteto tyrimai atskleidė, kad didėjantis skyrybų skaičius yra vienintelis nekeliantis abejonių veiksnys, susijęs su trigubai nuo 1970 metų išaugusiu paauglių savižudybių kiekiu.
Socialinė statistika suteikia ir daugiau panašių duomenų. Todėl Nobelio ekonomikos premijos laureatas J. Heckman‘as rašo, kad visuomenės investicija į šeimą yra pelningiausia, užtikrinanti būsimas pensijas, leidžianti taupyti lėšas, skiriamas išlaikyti policijai ir kalėjimams, o galiausiai sudaranti galimybę žmonėms tapti laimingesniems.
Nesėkminga šeimos politika
Minėtus faktus ir išvadas sunku neigti, todėl dauguma valstybių teigia vykdančios šeimos politiką, remiančios šeimas. Kita vertus, sunku būtų rasti ES šalį, kurios valdžia teigtų, kad šeimos politika iš tikro sėkminga. Visoje ES nežymus gyventojų prieaugis pasiektas daugiausia migrantų, pirmiausia iš Afrikos ir Azijos, dėka, o tenykštės šeimų problemos daugeliu atvejų yra tapačios lietuviškų šeimų problemoms. Todėl analizuojant politinius sprendimus, skirtus remti šeimai, dera atsakyti, kas kliudo pasiekti geresnę jos padėtį.
Šiandien Lietuvoje vykstančios diskusijos dėl šeimos apibrėžimo yra tokių kliuvinių iliustracija.
Šeimą galima apibrėžti istoriškai, sociologiškai, teisiškai, psichologiškai, ekonomiškai ar remiantis dar kokia nors kita sąvokų sistema. Pasiūlyti bendrą visiems šiems požiūriams apibrėžimą vargu ar pavyktų. (Skaitytojas, kuris tuo abejoja, galėtų pamėginti užrašyti paprasčiausio šaukšto apibrėžimą, o kai tai padarys, pasvarstyti, ar jo sugalvotas apibrėžimas tinka samčiui bei arbatiniam šaukšteliui. Be to, šaukštu dar vadinamas ir įrankis, padedantis apsiauti batą.)
Ką sunku apibrėžti, galima aprašyti. Tačiau aprašymas neišvengiamai privers nurodyti, kad kurie nors santuokos ir šeimos modeliai nelaikomi skatintinais, o tai pripažinti politikai bijo. Todėl jiems patrauklesnės savo esme tuščios „filologinės“ diskusijos dėl apibrėžimų. Kitu atveju tektų pripažinti, kad valstybė negali ir neturi remti visų įmanomų šeimos modelių, nes paskelbus, kad remiamas viskas, realiai neberemiama nieko.
Tačiau aiškus remtino šeimos modelio ar modelių apibūdinimas neišvengiamai sukeltų konfliktą su kuria nors interesų grupę, o artėjant rinkimams to daug kas siekia išvengti.
Ką ir kaip remti?
Tradicinis požiūris į visuomenę, kuris rėmėsi tarsi objektyviais rodikliais – bendruoju vidaus produktu (BVP), minimalios algos dydžiu ir pan. – pasirodė nedaug ko vertas. Turto moderniose šalyse praeitame amžiuje išaugo du tris kartus, o laimingų žmonių padaugėjo vos keliais procentais.
Todėl vis labiau plinta laimės ekonomikos ir ją įgyvendinančios felicitarinės ( lot. „felicitas“ – laimė) politikos idėjos, kurių svarbiausia nuostata: žmogus nėra visuomenės „detalė“, jo išgyvenimai, pasitenkinimas valstybės valdymu, šeima, darbu yra vertybės, nes laimingi žmonės sugeba daugiau uždirbti, yra pilietiškesni, tolerantiškesni ir atsakingesni.
Lietuvoje aptarinėjamos konstitucinės pataisos, skirtos šeimai, tolimos šiam požiūriui. Jose kalbama apie šeimos apibrėžimus, kurie sietini su atgyvenusią šeimos politika. Todėl nėra itin svarbu, kokia, kaip jau ne vieną kartą, ne vienoje šalyje paaiškėjo, neefektyvios politikos kryptis būtų pasirinkta.
Akcentuojant formalųjį šeimos santykių aspektą, šeimų kiekybę ir tarsi pamirštant, kad vertybė yra ne šeima pati savaime, o laiminga šeima, kurioje tinkamai ugdomi laimingi vaikai, vėl nebus sukurtos veiksmingos šeimos politikos prielaidos. Apibūdinus siekiamybę naujai, pabrėžus laimingos šeimos modelio valstybinį rėmimą, atsirastų ir postūmis įvertinti šeimų būklę, bent jau pasiklausti pačių sutuoktinių, ko trūksta šeimoms.
Toks paklausimas, kaip ir laimės tyrimai, yra labai praktiška politikos formavimo priemonė, nes vietoj tuštokų svarstymų, ką vadinti šeima, tektų konkrečiai spręsti „šeimai draugiškesnės aplinkos“ kūrimo problemas.
Tektų numatyti ir įgyvendinti sprendimus, kurie didintų laimingų šeimų skaičių, t.y. valstybei tektų kurti geresnes galimybes derinti profesinę veiklą ir vaikų ugdymą; didesnes galimybes tėvams dirbti nepilną darbo dieną, lankstesniu darbo grafiku; sudaryti palankesnes sąlygas šeimos verslui bei geresnes sąlygas abiem tėvams dalyvauti vaikų ugdyme ir remti šeimą mokestinėmis lengvatomis; skatinti verslą teikti tėvams su vaikais įvairias nuolaidas kino teatruose, prekybos centruose, transporte; plėsti paslaugas šeimai – atidaryti naujus vaikų darželius, kurti auklių tarnybas, taip pat įrengti žaidimų aikšteles, vaikų priežiūros kambarius darbovietėse, skatinti vaikų ir tėvų bendrą laisvalaikį ir pan.
Taip pat tektų įvertinti, kokios šeimos vertybės ir kaip sėkmingai ugdomos švietimo institucijose, ar lengvai prieinama konsultacinė parama su sunkumais susidūrusioms šeimoms bei padaryti dar daug kitų darbų, kad šeimos pasijustų laimingesnės.
Felicitarinė politika – labai praktiška politika. Jos nenorintys mieliau renkasi galimybę skelbti didingus šūkius, o ne konkrečius darbus. Bet sėkmė glūdi ten, kur rūpinamasi ne abstrakcijomis, o žmonėmis.