Iš pirmo žvilgsnio nieko blogo aptarti apibendrintus socialinius ir ekonominius rodiklius. Tik nevertėtų pamiršti, kad jų augimas nėra tiesiogiai susijęs su piliečių laime ir gerove.
Dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje JAV ekonomisto R. Easterlin‘o tyrimai parodė, kad BVP pasiekus tam tikrą lygį, kuris jau leidžia valstybę priskirti prie „pirmojo pasaulio“ šalių (Lietuva, beje, irgi joms priklauso), tolesnis BVP augimas nedaro įtakos žmonių, laikančių save laimingais, kiekiui.
Todėl partinei politikai (o kitokios beveik ir nėra) atstovaujantieji labai nemėgsta tiesmukiško klausimo apie žmonių laimę, pasiteiravimo, kiek vienas ar kitas įstatymas, valdžios sprendimas ar ekonomikos pokytis ją paveikė. Jie kaip nuo įkyrios musės atsimušinėja pasiteiravus: „Kodėl demokratija Lietuvoje yra, o laimės – ne, narystė Europos Sąjungoje yra, o laimės trūksta, NATO saugo, o laimės vis vien mažoka?“
Vienas iš tarptautinio judėjimo „Už laimę“ (Action For Happiness) įkūrėjų R. Layard’as pastebi, kad ir mokslininkai, ir politikai, kuriems bent kiek rūpi visuomenė, daro tą pačią išvadą: iki šiol valstybių politika nesirėmė moksliškai pagrįsta laimės ir jos priežasčių samprata, nesiekė jos išmatuoti, o pernelyg rūpinosi ekonominiais ir finansiniais rodikliais. Buvo pasiektas įspūdingas jų augimas, bet žmonės netapo laimingesni, o neretai tik susidūrė su naujais stresais.
Šį apibendrinimą patvirtina gausūs tyrimai. Antai profesorius E. Diener‘is, vadovavęs pasauliniam tyrimui, kuriame aiškintasi, koks yra 136 šalių gyventojų laimės ir pasitenkinimo atskiromis gyvenimo sritimis lygmuo, pažymi, kad labiausiai su laime susiję veiksniai – tai suvokimas, kad esi svarbus, gerbiamas ir vertinamas (kokius jausmus patiriame užėję į bet kurią biurokratinę įstaigą?); suvokimas, kad gali lemti savo likimą (ar ne apie pastangų beviltiškumą kalba daugelis emigruojančiųjų iš Lietuvos?); prasmingas, normaliai apmokamas ir atitinkantis poreikius darbas (ko dažniausiai Lietuvoje neranda jauni žmonės?) ir draugiškas aplinkinių palaikymas (užtenka perskaityti bet kurios publikacijos komentarus internete ir sužinosime, kiek sulaukiama to palaikymo).
Modernios šalys nors ir lėtai, bet gręžiasi nuo finansinių ir ekonominių abstrakcijų, svarbiausiu politikos tikslu pasirinkdamos visuomenės laimės pripažinimą. Jose vis geriau suvokiami JAV prezidento J. Kennedy žodžiai: „BVP matuoja viską, išskyrus tai, dėl ko verta gyventi“. Kažkada jie nuskambėjo kaip aforizmas, šiandien tampa politinių sprendimų postūmiu, kuris neatsiejamas nuo visuomenės laimės lygio matavimų ir matavimo rezultatų susiejimu su vienokiais ar kitokiais valdžios sprendimais. Be matavimų tarsi grįžtama į XIX a., tuo metu pradėjusias formuotis dabartinių partinių ideologijų ištakas.
Todėl ne tik įdomūs, bet ir labai svarbūs klausimai: „Ar visuomenės laimės lygio kėlimas taps Lietuvos tikslu? Kaip žvelgiama į laimės matavimus? Ką apie tai mano būsimi politikai, lemsiantys šalies ateitį?“ Nuo atsakymo į juos priklauso, ar bus rasta išeitis iš dabartinio socialinio ir ekonominio akligatvio.
Tiksliausiai juos atsakytume, jei būtų atlikta reprezentatyvi gyventojų ir juos atstovausiančių politikų apklausa. Deja, kol kas tegaliu pasiremti tik pokalbiais su pretendentais į Seimą. Galima pasidžiaugti – politikai mąsto panašiai kaip ir kiti piliečiai. Galima nusiminti – jie mąsto taip pat. Beveik prieš metus buvo atlikta nedidelė apklausa. Pasiteirauta keleto šimtų tautiečių. Ketvirtadalis manė, kad tokie tyrimai būtų naudingi valstybei. Likusieji pasidalijo per pusę. Vieni manė, kad jei kažkas ką nors nori tyrinėti, tai jo reikalas, bet skirti valdiškų pinigų tokiems dalykams nedera. Kita kiek mažesnė dalis dėl klausimo apie laimės tyrimus pasijuto kone įžeista ir barė klausinėtojus. Pretendentai į Seimo narius laikėsi panašių nuostatų.
Nepamatavęs – nesužinosi. Nebent gautum žinią iš kosmoso. Panašu, kad į Seimą norintieji patekti ją yra gavę, nes visi sakėsi žiną, ko trūksta, kad Lietuvos piliečiai gyventų geriau. Tačiau apie laimės politiką buvo girdėję tik pusė iš jų. Kiti manė, kad tai turtingų Vakarų šalių pramanas. (Geriau būtų to nesakę, nes pirmoji pasaulio šalis, paskelbusi laimę nacionaliniu tikslu, yra nedidelė Azijos šalis Butanas, kuris nėra labai turtinga.)
Taigi partijos kol kas nedrįsta žadėti daugiau laimės. Jų atstovai vengia netgi žadėti, kad ją matuos. Todėl laimingesnės Lietuvos gali tekti dar palaukti. Tai reiškia, kad ir turtingesnio gyvenimo dar nesulauksime, nes bene svarbiausias laimės ekonomikos atradimas –ne daugiau uždirbantis yra laimingesnis, o laimingesnis žmogus sugeba daugiau uždirbti. Vadinasi, būtent laimingieji yra ekonominė vertybė, o sėkminga valstybė privalo daryti viską, kad jos piliečiai būtų laimingesni.