Mano įsitikinimu, Europos integracijos gilinimas ir plėtra bei Europos Sąjungos (ES) stiprinimas yra vienas iš svarbiausių Lietuvos interesų. Lietuva šių tikslų sieks ir pirmojo savo pirmininkavimo ES Tarybai metu 2013-ųjų antrąjį pusmetį.
Šiuo metu Europa yra priartėjusi tam tikrą kryžkelę, kurioje reikia apsispręsti. Pasirinkimas yra labai aiškus: tęsti tolesnę integraciją arba ieškoti kitokio status quo. Lietuvos interesas čia akivaizdus – daugiau Europos - Europos, kuri konkurencingesnė, atsparesnė krizėms ir labiau konsoliduota. Kodėl?
Kaip žvejas, ES istoriją galėčiau palyginti su rykliu, kuris negali liautis plaukti. Kadangi jei ryklys liausis plaukęs – jis nuskęs. Panašiai yra ir su Europos Sąjunga: ji reikalauja nuolatinės raidos, nuolatinės integracijos, plėtros ir diskusijos. ES istorija mums įrodė, kad krizė dažnai veda didesnės integracijos link. Alternatyva šiam procesui – stagnacija, kuri, kaip istorija mus moko, gali baigtis katastrofiškai.
Pasaulinė ekonominė ir finansinė krizė atskleidė, kokia svarbi yra Europai ekonominė integracija. Problemos Graikijoje, Portugalijoje ar Italijoje atgal kerta per brangesnį skolinimąsi ar eksporto rinkų praradimą. Todėl tai yra visų mūsų, europiečių, interesas – gilesnė ne tik ekonominė, bet ir politinė integracija, kuri yra neišvengiama, kad kartu galėtumėme spręsti iškylančias problemas ir ieškoti joms sprendimų.
Pinigų sąjunga ir fiskalinė konsolidacija vargiai gali būti įmanoma be politinės sąjungos. Tačiau judėdami tolesnės Europos integracijos link, mes privalome stiprinti demokratiją: didinti nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento vaidmenį bei ES Tarybos atvirumą visuomenei.
Kai kas teigia, kad, stiprindami politinę sąjungą, prarandame dalį suvereniteto ir net tautinio identiteto. Bet jie pamiršta (gal sąmoningai), jog stipresnėje Sąjungoje, ir Briuselyje taip pat, mūsų balsas ir įtaka irgi stiprėja, nes mes tiesiogiai dalyvaujame, priimant sprendimus ir Europos Komisijoje, ir Europos Parlamente, ir visose kitose institucijose.
Mes girdime kalbas, propaguojančias dviejų greičių Europą, tačiau esu įsitikinęs, kad tai nėra nė vienos Europos šeimos nares interesas. Tai, kad laikinai nesame euro zonos nariais, dar nereiškia, kad negalime lygiaverčiai sėdėti prie derybų stalo, kur priimami būtiniausi Europai sprendimai.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel kartą pasakė: “gilesnė pinigų sąjunga nesukurs dviejų greičių Europos, bet aljansą su dviguba jėga”. Būtent Europa su tokia dviguba galia yra Lietuvos interesas.
Įstoti į euro zoną – taip pat mūsų interesas, nes esame prie euro pririšti, ir kuo greičiau įstosime, tuo mažiau bus bankinių spekuliacijų su palūkanomis.
Europos Sąjunga yra viena iš sėkmingiausių istorijų tarptautinėje politikoje. Tačiau turime suvokti, kad, būdami vieni, mes neturime galimybių laimėti pasaulinės konkurencinės kovos. Jungtinių Amerikos Valstijų doleris yra globalinė valiuta. Kinijos produktai visada bus pigesni. Tik būdama vieninga Europa gali konkuruoti pasaulyje.
Turėdamas galvoje visus šiuos iššūkius, kuriuos dabar patiria Europa ir kurie laukia mūsų ateityje, noriu pabrėžti, kad Europos Sąjungos ateičiai esminės išlieka pamatinės europinės vertybės - taika, gerovė ir žmogaus teisės.
Taikos vardan buvo sukurta pati Europos Sąjunga. Man, kaip socialdemokratui, gerovė - kiekvienam piliečiui ir žmonėms yra svarbiausia vertybė. Mes privalome toliau kovoti su skurdu, socialine nelygybe ir atskirtimi Europoje ir už jos ribų bei nugalėti badą besivystančiose valstybėse.
Žmogaus teisės – problema ne tik Baltarusijoje. ES valstybės narės turi dėti pastangas, skatindamos lygias galimybes ir lyčių lygybę, kad moterys už vienodą darbą gautų tą patį darbo užmokestį kaip ir vyrai bei lygiaverčiai galėtų kilti karjeros laiptais. Taip pat privalome geriau rūpintis pažeidžiamiausiais mūsų visuomenės nariais – vaikais, senjorais ar žmonėmis, turinčiais specialių fizinių ir emocinių poreikių.
Nuoširdžiai tikiu, kad tikroji Europos Sąjunga buvo sukurta ne šeštajame ar septintajame dešimtmetyje, bet 2004 metais, kai Rytų Europos pokomunistinės valstybės tapo ES narėmis. 2004 m. gegužės 1 d. yra data, kai gimė tikroji, susivienijusi Europa. Ir dabar, praėjus beveik 10 metų, mes pakankamai subrendome, kad žengtume kitą žingsnį – tvirtos ekonominės ir pinigų sąjungos link.
Mes nežinome, kokia ES bus po penkerių, dešimties, dvidešimties ar juo labiau po penkiasdešimties metų. Gal tai bus keleto greičių Europa su skirtingais integracijos lygiais tarp skirtingų jos narių ar regionų, skirtingose ekonomikos ar politikos srityse. O galbūt ES bus vieninga ir integruota kaip niekada anksčiau. Mes to nežinome. Tačiau mes išpažįstame svarbiausias Europos vertybes, ir, jei jų laikysimės, mes būsime tikri dėl savo, savo vaikų ir vaikaičių ateities. Tai ir bus ta Europa, kurios norime.
Taigi, atsakymas į klausimą, kokios Europos norime, yra gana paprastas – mes norime taikios, klestinčios ir solidarios Europos, kuriai svarbiausia vertybė yra žmogus.