Prisiminkime, kaip valdantieji ir jiems pritariantys užsienio bankų ekspertai 2008 – jų pabaigoje dirbtinai kurstė finansinės krizės paniką, kuria vėliau pagrindė “naktinę” mokesčių reformą, tik dar labiau pasunkinusią verslo sąlygas. Po to ir dėl to Vyriausybė akivaizdžiai per brangiai skolinosi tuose pačiuose užsienio bankuose, kurie, beje, kaip dabar akivaizdu, ir buvo tikrieji krizės sukėlėjai. Ir ne tik Lietuvoje. Todėl bankų išlaikomi ekspertai, kurie mėgsta save pristatyti dar ir “nepriklausomais”, tokią A.Kubiliaus Vyriausybės politiką išsijuosę gina, kone kaip partiniai propagandistai.
Vis tik kurį laiką atrodė, kad po tokių bankų ekspertų pasamprotavimų apie tai, jog nebūtina skubėti didinti minimalų atlyginimą, cinizmo viršūnė jau pasiekta ir vargu ar jau ką nors dar ciniškesnio galima sugalvoti. Tačiau pasirodo, kad ne. Štai dar vienas iš jų, “Danske bank” vyriausias analitikas L.Christensenas, interviu portalui Delfi pasakė dar „gražiau“ - esą “emigracija Lietuvai išėjo tik į naudą”...
Neketinu ginčytis, jog laisvas žmonių judėjimas Europos Sąjungoje ir net iš dalies emigracija, kai kuriais atvejais, turi neabejotinų pliusų, tačiau taip įžūliai išvedžioti apie tariamą emigracijos naudą užsieniečiui svečioje šalyje yra mažų mažiausiai nekorektiška.
Įdomu, kokia būtų reakcija minimo analitiko gimtojoje šalyje po tokio panašaus pareiškimo? Ką pasakytų danai apie paliktus seneliams ir nesimokančius vaikus, išvykusius kvalifikuotus darbuotojus, tuštėjančius miestus ir kaimus, nesurenkamą biudžetą, mažėjantį jau tik dėl to bendrąjį šalies produktą, nekalbant jau apie dvasinius ir kultūrinius praradimus? Ir kodėl tuomet nei Danijos, nei kitų Skandinavijos šalių politikai neskatina masinės savo piliečių emigracijos, jei tai yra taip naudinga? O gal tai “naudinga” tik Lietuvai?
Kad užsienio bankų ekspertai, tarp jų ir jiems patarnaujantys vietiniai veikėjai, mėgina įrodinėti neįrodomus dalykus, - jau nesistebiu – juk būtent grobuoniška Lietuvoje dominuojančių bankų politika, ypač finansų krizės metu, daugiausiai ir paskatino masinę emigraciją iš Lietuvos. Todėl šiandien šiems ekspertams itin aktualu kaip nors tokią Lietuvai primestą politiką pagrįsti ir aiškinti, jog beveik išimtinai negatyvus, ir ypač Lietuvos ūkiui, ekonomikai, tautiniam identitetui ir net jau grasinantis nacionaliniam saugumui reiškinys – emigracija, yra “tik naudingas”.
Vis labiau šiame kontekste ryškėja ir kitos šalies problemos, pavyzdžiui, beviltiškai, o gal sąmoningai nevykdoma namų renovacija, pervedinėjant jai skirtus šimtus milijonų litų iš vienų bankų į kitus. O dar labiau ir tikrosios Snoro banko sužlugdymo priežastys – juk jų buvusi bankinės rinkos dalis atiteks ne kam nors kitam, o pirmiausia Lietuvoje veikiantiems skandinaviškiems bankams. Be abejo, ir sumažins konkurenciją ir šiaip jau gana monopolizuotoje Lietuvos bankinėje rinkoje. Kitų kol kas rimtesnių priežasčių, kodėl Snoro banką reikėjo nacionalizuoti, o po to, vietoje gelbėjimo, karštligiškai skelbti bankrotą, nematau. Atrodo, tokių nesurado ir specialioji Seimo komisija. Valdantieji aiškina, jog tokiais, esą preventyviais veiksmais, “išgelbėjo nuo dar didesnių praradimų”. Kokių dar didesnių?
Juk jau dabar sumokėti milijardai litų indėlininkams, šimtai milijonų tebemokami įvairiausiems administratoriams, neaišku kiek dar reikės valstybės lėšų, jei tarptautiniai teismai valdančiųjų motyvacijos uždaryti banką nepripažins ir buvę savininkai prisiteis kompensacijas. Pagaliau net ir bankrutuojančius bankus krizės metu gelbėjo, o ne griovė, visos civilizuotos šalys, ir JAV, ir Vokietija, ir Prancūzija. Šiuo metu tai kartu su Europos Sąjunga mėgina daryti Ispanija, prieš keletą metų Parex banką, atskirdama blogąją dalį nuo sveikos, gelbėjo kaimyninė Latvija. Kodėl panašiai nesielgė dabartinė Lietuvos valdžia? Galimai blogi savininkai yra viena, o bankinė Snoro rinkos dalis bei su tuo susijęs pelno pyragas, akivaizdu, yra kas kita.
Dar keistesni ir jau visiškai spekuliatyvūs L. Christenseno argumentai, vertinant nūdienos Lietuvos ekonominę situaciją. “2007 m. Lietuvos ekonomika atrodė pakankamai stipri”, – teigia jis - “tačiau per krizę pasimatė jos trapumas. O dabar jaučiama, kad šalies ekonomika yra trapi, nors ji kur kas geriau pasirengusi sunkumams nei 2007 m.”
Pagal tokio vertinimo logiką išeitų - padvigubink valstybės skolą - ir būsi labiau pasiruošęs krizėms. Tenka priminti, jog 2008 m. valstybės skola siekė tik 17 mlrd. litų ir buvo viena mažiausių Europos Sąjungoje, tai šiandien po bankinių ekspertų išgirtos “taupymo” politikos turime net 41 mlrd. litų arba, kitaip sakant, per trejus šios Vyriausybės veiklos metus paskolintas metinis Lietuvos biudžetas…
Suprantama, jog tokias sumas skolinusiems užsienio bankams tai - ypač naudingas, lengvas ir saugus, nes beveik nerizikingas biznis. Paskolinai už didžiules palūkanas milžiniškas sumas valstybei ir gali ramiai samprotauti apie “per didelę” Lietuvos minimalią algą, “bedarbius – išlaikytinius” ir, dar nelabai susipratusiems bei tremčių tragedijos nepamiršusiems lietuviams, apie neregėtą emigracijos “naudą”.
Akivaizdu ir tai, kodėl bankų ekspertai nepamiršta ir jiems ištikimai tarnavusios A.Kubiliaus Vyriausybės, - retsykiais ją pagiria už „krizės suvaldymą“, aišku, nepasakydami, o kokie gi to suvaldymo kaštai.
Būtinai pakartoja mantrą apie taupymo politikos “sėkmę”, nors ją jau seniai kritikuoja žymiausi pasaulio ekonomistai ir jau daugelis Europos Sąjungos šalių, paspekuliuoja optimistinėmis prognozėmis apie šviesią mūsų ekonomikos ateitį. Ir nieko baisaus, jei tos prognozės kažkodėl nepasitvirtina – bankiniai ekspertai nė nemirktelėję tai nesunkiai paaiškina ir paskelbia kitas. Ta pačia proga, aišku, vėl primindami apie “taupymo” politikos būtinumą, kurio jie patys sau, beje, sprendžiant iš jų atlyginimų, kažkodėl netaiko.