Tam, kad vykstanti „Veiksmo savaitė be patyčių“ tęstųsi kiekvieną dieną ir savaitę, privalome veikti kryptingai bei sutelktai. Lietuva jau turi sukaupusi vertingos patirties patyčių mažinimo srityje.
Prieš 12 metų nevyriausybinių organizacijų iškelta problema šiandien jau turi platų atgarsį: švietimo įstaigos, mokytojai, mokiniai ir tėvai tam skiria vis daugiau dėmesio. Daugiau nei tūkstantis įstaigų prisijungė prie „Vaikų linijos“ inicijuotos akcijos. Mokyklose nebebijoma kalbėti apie problemas, susijusias su psichologiniu ar fiziniu smurtu. Anksčiau vyravusią tendenciją nuslėpti ar užglaistyti mokyklose kylančias problemas keičia neabejingas požiūris į patyčias.
Tačiau tarp kovai su patyčiomis pasišventusių entuziastų vis stipresnis jausmas, kad sukauptas įdirbis diegiant efektyviausias programas ir pasiekta pažanga be jų pačių menkai kam terūpi. Dirbantys su patyčiomis profesionalai akcentuoja, kad vien entuziazmo neužtenka. Reikia sisteminio požiūrio ir tikslinio finansavimo.
Nuo 2006 metų, mokyklose pradėjus diegti geriausias programas, daugiau kaip pusėje Lietuvos švietimo įstaigų kasmet šiam tikslui buvo skiriama po kelis milijonus litų. Tyrimai liudija, kad būtent tada patyčių paplitimas mokyklose pradėjo mažėti. O štai 2015 ir 2016 metais patyčioms faktiškai skirta labiau simbolinė 75 tūkst. eurų per metus suma.
Asmeninė patirtis ir milžiniškas nevyriausybinių organizacijų įdirbis psichikos sveikatos srityje, o taip pat viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ parengtas „Lietuvos psichikos sveikatos strategijos ir savižudybių prevencijos alternatyvus priemonių planas 2016-2018 m.“ – leidžia dar aiškiau įvardinti būtinus veiksmus. Tam, kad smurto, patyčių ir vėlesnių liūdnų padarinių būtų kuo mažiau.
Štai, mano galva, 10 svarbiausių darbų:
1. Mokyklų vadovai ir mokytojai dėmesį turi kreipti ne tik dalykams mokyti ar drausmei palaikyti, bet ir moksleivių emocinei būsenai.
2. Kiekvienos mokyklos biudžete turi būti patyčių prevencijai skirtos tikslinės lėšos. Esu pasiūlęs į moksleivio krepšelį įskaičiuoti papildomus 3 eurus. Jau nuo 2017 m. sausio 1 dienos reikiamos lėšos turi būti sudėtinė mokyklų ir darželių biudžeto dalis. Kiekviena ugdymo įstaiga pati spręstų, kokią pripažintą patyčių prevencijos programą diegti.
3. Mokytojams turi būti sudarytos sąlygos įgyvendinti prevencines programas: ugdymo plane reikia numatyti tam skirtas valandas, dalyvavimą mokymuose ir kt. Prevencinės programos neturėtų būti integruojamos į jau esamų dalykų pamokas.
4. Reikia iš esmės sustiprinti pedagogų parengimą, kad jie būtų pasiruošę spręsti darželio grupėje ar mokyklos klasėje kylančius patyčių ar smurto atvejus.
5. Būsimieji pedagogai privalo įgyti žinių, reikiamų įgyvendinti psichikos sveikatą stiprinančias programas, t.y. atpažinti vaikų rizikos elgesį, padėti tėvams išsiugdyti pozityvios tėvystės įgūdžių.
6. Nevyriausybinės šioje srityje dirbančios organizacijos turi būti pripažintos lygiaverčiais valdžios institucijų partneriais.
7. Reikia didinti apimtis ir užtikrinti finansavimo tęstinumą, pasinaudojant nevyriausybinio sektoriaus bei kitų socialinių partnerių žiniomis ir paslaugomis, teikiant akredituotas ir jau veikiančias prevencines programas „Antras žingsnis“, „Zipio draugai“, „Gyvenimo įgūdžių ugdymas“, „Įveikiame kartu“, „Olweus“ ir kitas.
8. Užtikrinti emocinės paramos telefonu paslaugų finansavimą.
9. Panaikinti kliūtis vaikų su sunkesne proto ir psichikos negalia integracijai į ugdymo sistemą.
10. Būtina plėsti neformaliojo ugdymo aprėptį, skatinant vaikus aktyviai dalyvauti ir tobulinti savo įgūdžius įvairiuose būreliuose ir organizacijose, toliau nuosekliai diegiant neformalaus ugdymo krepšelio modelį.
Norisi, kad šie klausimai atsirastų kiekvieno Lietuvos ateitimi besirūpinančio žmogaus aukščiausių prioritetų sąraše. Mano įsipareigojimas čia yra labai aiškus – dėsiu visas pastangas, kad patyčių ir smurto prevencijos bei psichikos sveikatos klausimai apskritai būtų tarp esminių kitos Vyriausybės prioritetų. Susitelkus tikrai galime padaryti, kad veiksmo savaitė be patyčių tęstųsi nuolatos.