Šį kartą jiems užkliuvo 2009 m. išleistas lietuvių kalbos vadovėlis ketvirtokams „Pupa“. Dėl jame išspausdintos ištraukos apie tai, kaip mergaitė Simona apsimetė berniuku Simonu ir jai pavyko apgauti visą klasę. Baisus dalykas! Pasak Seimo nario Dagio, ši ištrauka gali (ir turi tokį tikslą!) sužlugdyti šeimą. Vargšas Dagys, silpna jo šeima..., bet tegul jis pats joje tvarkosi.
Pirmiausia kreipčiausi į visas moteris, klausdama, ar vaikystėje joms niekada nebuvo kilęs noras būti berniuku? Bent jau tarp mano pažįstamų moterų, ypač vyresnių, daugumai tokių minčių buvo kilę. Ir dėl to, kad norėjome žaisti judresnius žaidimus (tarp jų – futbolą), karstytis per tvoras ir po medžius. Ir tuomet, kai berniukai tampydavo už kasų ar kaip kitaip liesdavo, labai dažnai kildavo mintis „būčiau aš berniukas, tai taip duočiau tau...“.
Ir vėliau, kai nuolat girdėdavome apribojimus, ko mums negalima dėl to, kad esame mergaitės. Dar vėliau gailėdavomės nesančios vyrais, kai studijose (ypač tiksliųjų mokslų) ir profesinės veiklos pradžioje reikėjo būti tris kartus geresnėmis, kad būtume vertinamos vienodai su vyrais. Nes būdamos mažos ir jaunos, nesupratome, kad ne mes kaltos būdamos mergaitėmis, o kalta lyčių nelygybė, kuri dominavo (ir dabar, nors ir susilpnėjusi, bet dar vis dominuoja) mūsų visuomenėje. Kai tą supratome, noras būti vyru niekada nebekildavo.
Taip pat norėčiau paklausti moterų ir vyrų, ar jiems niekada neteko saviveikloje ar karnavaluose persirengti kitos lyties atstovu(-e)? Ir jei teko, ar jums tas pakenkė? Privertė suabejoti savo lytimi? Mano draugė vaidino katiną Bazilijų „Katės namuose“. Labai gerai vaidino, buvo įsijautusi. Bet netapo nei katinu, nei vyru. Tokių pavyzdžių tūkstančiai. Ir niekas neišsigalvodavo tų nesąmonių, kaip dabar susirūpinę 23 (ar pan.) Seimo nariai, kurie nebeturi kuo rūpintis. Atrodo, kad viskas gerai, vaikų niekas daugiau nebemuša, lytiškai neišnaudoja, nebėra patyčių, visi vaikai „sotūs, laimingi, gerai aprengti“ (kaip sename tarybinių laikų eilėraštuke).
Beje, apie patyčias. Jei susirūpinę Seimo nariai būtų perskaitę tą vadovėlio gabaliuką, gal būt, būtų supratę, kad būtent bijodama patyčių Simona apsimetė berniuku. Po šios ištraukos perskaitymo geras pedagogas(-ė) turi labai gerą dirvą pokalbiui su vaikais apie patyčias. Tereikia tą progą panaudoti. Ir nuoširdžiai tikiu, kad dauguma mokytojų tą daro.
Na, o ką dar gali išsigalvoti paranojiškos baimės kankinami kai kurie Seimo nariai bei kiti mūsų vaikų ir šeimų ateitimi „labai susirūpinę“ visuomenės veikėjai? Šį kartą jie nori iš nieko (ne iš musės, jos nėra) padaryti dramblį. O kas bus, kai jie pagaliau pastebės, kad kunigai dėvi sutanas, o jos tokios panašios į sukneles... O kas bus, jei jie pastebės, kad angelai dažniausiai vaizduojami belytėmis būtybėmis? Kas apsaugos mūsų vargšų vaikų psichiką? Ir kurį ministrą galėsime apkaltinti dėl šios netvarkos? O kiek reikės pajėgų cenzūruoti, uždrausti ir sunaikinti visą literatūrą su šiais košmariškais vaizdais?...