Sustojame mažytėje parduotuvėje, nes jauniesiems keliautojams būtinai prisireikė atsigerti ir “ko nors užkąsti”. Laukiu eilėje, laikydamas kekę bananų, sausainių maišelį ir keletą butelių mineralinio vandens. Jaučiuosi keistai. Prieš mane stoviniuojantys vyriškiai rankose meiliai apglėbę po du tris butelaičius stipraus alaus. Laiko atsargiai – tarsi trapius naujagimius. Apsidairau, o už manęs rikiuojasi panašus pirkėjų kontingentas. Na, reikia pripažinti, kad vienas kitas dar ir duonos kepalaitį ar silkės skardinę prigriebęs. Kai kurie, matyt, pagalvojo ir apie kitus šeimos narius. Nekantrūs, tik sulaukę, kol jiems atsidarys parduotuvės vartai, šeimų maitintojai rikiuojasi eilėn, tikėdamiesi kuo skubiau užbaigti savaitgalį alaus svaigumoje.
Ar šis vaizdas kuo nors ypatingas? Tegu neįsižeidžia dzūkai, nes, jeigu vietoj Seirijų miestelio parašytume bet kurio kito Lietuvos miestelio pavadinimą, turbūt matytume panašų vaizdą. Nereikia nė mažesnių miestelių, situacija visuose mūsų miestuose yra panaši. Šimtas penkiasdešimt tūkstančių žmonių šiandien Lietuvoje piktnaudžiauja alkoholiu taip, kad tai jau drąsiai galima vadinti alkoholizmu. Beje, Prezidentą Lietuvoje išrenka maždaug šeši šimtai tūkstančių žmonių.
Gerai, kad į diskusijas apie alkoholizmą (ir kaip nuo jo pasveikti), įsitraukė ir Rimvydas Valatka. Ačiū gerbiamam Rimvydui už dėmesį šiai aktualiai problemai ir suvoktą poreikį keisti sistemą iš pagrindų. Tylėdami arba valdiškai šnabždėdami, kad “viskas pas mus normaliai”, ir toliau skaitysime apie skandinamus vaikus ar kirviais kapojamus senelius.
Kai pristatėme Saugios socialinės aplinkos programą jau žinojome, kad susilauksime pliūpsnio kritikos: vieni piktinsis ir sakys, kad alkoholio reklamą reikia drausti tučtuojau, kiti sakys, kad palaipsniui, treti – kaip ir p. Valatka – fatalistiškai sakys, kad nelabai čia ką gali padaryti, nes žmonės geria, nes jaučiasi nereikalingi, o padės nebent ilgainiui gėrėjanti ekonomika.
Pasiūlymai, kurie girdimi tiek iš valdžios, tiek ir iš visuomenės, dažniausiai esti dviejų rūšių. Pirmieji – tai sprendimai, skirti nuraminti visuomenės emocijoms, o iš tiesų maskuojantys nenorą inicijuoti rimtus pokyčius. Prie šių galima priskirti nulio promilių vairuotojams ar panašius skambius siūlymus. Dažniausiai juos išgirdusi visuomenė nurimsta, paviršutinis sprendimas gal ir įgyvendinamas, o apie rezultatus niekas nebekalba iki kitos tragedijos.
Kita grupė siūlytojų dažniausiai siūlo sprendimus “ilgalaikius ir iš esmės”. Pavyzdžiui, tvarkykime švietimo sistemą ir alkoholizmas išsispręs savaime. Arba – augant ekonomikai, visi girtuokliai ims dirbti ir uždirbs pakankamai, kad nebegertų. Tokiems pasiūlymams sunku nepritarti, nes dalis tiesos juose tikrai yra. Manau, kad švietimo sistemos netobulumuose išties slypi daugelis mūsų visuomenės problemų: sveikos gyvensenos, patriotiškumo, verslumo ir gausybė kitų Vakaruose seniai žinomų ir mokyklose diegiamų įgūdžių ar vertybių trūkumo.
Tačiau kiekvienas, nors mažiausiai susidūręs su švietimo reformomis, žino, kad joms įgyvendinti reikia 15 – 20 metų. Vadinasi, jeigu šiandien pradėsime mokyti trimetį (jeigu tik bus tam tinkamai parengtų mokytojų), tai pokyčių sulauksime tada, kai jis jau baigs mokyklą. Daug kantrybės reikia. Ar tikrai jos pakaks politikos apžvalgininkams – sunku pasakyti. Būtent todėl aš, tapęs TS-LKD pirmininku, išsakiau savo kuklią nuomonę, kad švietimas turėtų tapti viena svarbiausių ilgalaikių Lietuvos politikos sričių.
Saugios socialinės aplinkos programoje siūlome sprendimus, kokią pagalbą turėtume teikti pirmiausiai. Pradėkime nuo tų, kurie nekalti dėl artimųjų girtuoklystės – vaikų. Jie negali nei atsiskirti nuo tėvų, nei jų sustabdyti. Mokyklos atostogų metu jie būna uždaryti namie su geriančiais ir smurtaujančiais tėvais, tikėdamiesi, kad seniūnijos tarnautojas atras laiko juos aplankyti. O jeigu ne, na, tiesiog per vėlai atvykęs gali jų jau ir neberasti. Šie vaikai nėra kalti, kad gimė ne ten, ne tiems tėvams, gyvena ne tuose namuose. Jie neturi būti pasmerkti, tai nėra teisinga. Todėl nepritariu nuostatai, kad neva nematoma ranka juos apsaugos nuo šulinio. Ne, šiandien – tai valstybės pareiga, mūsų visų pareiga.
Analizuojant tiek Kėdainių rajono, tiek kitas Lietuvoje įvykusias tragedijas, akivaizdu, kad šiandien valstybė neturi efektyvių priemonių įsikišti ir padėti tiems, kuriems pagalbos labiausiai reikia. Ir kuo mažiau urbanizuotas Lietuvos regionas, kuo toliau žmonės gyvena nuo rajono centro, tuo mažiau galimybių jiems padėti turime.
Kupiškyje savo akimis mačiau nevyriausybininkų pastangomis sukurtą savižudybių prevencijos programą. Apmokyti mokytojai, socialiniai darbuotojai, policininkai moka atpažinti savižudybės ženklus ir laiku padėti žmonėms. Programa veikia Kupiškyje, neabejoju, kad gali veikti ir Kėdainių rajone, neabejoju, kad veiktų ir visoje Lietuvoje. O programos šerdis paprasta – mums rūpi ir mes neabejingi. Išmokime pastebėti skriaudžiamus ir skriaudžiančius bei galėsime padėti ir vieniems, ir kitiems.
Išties padėti reikia ir tiems, kurie ieško pagalbos – nori dirbti, gyventi blaiviai, nebegerti. Tačiau kur jiems kreiptis? Kur artimiausias psichologas, kur Anoniminių alkoholikų klubas? Už kelių šimtų kilometrų – Vilniuje? Tai turi keistis. Ieškantiems pagalbos turime ištiesti ranką, suteikti galimybę gydytis ar konsultuotis. Galėtume pradėti nuo Lietuvos nevyriausybinių organizacijų ir vyriausybės ignoruojamų geriausių psichinės sveikatos ekspertų parengtos alternatyvios psichinės sveikatos ir savižudybių prevencijos strategijos įgyvendinimo.
Kita Saugios socialinės aplinkos strategijos siūloma kryptis yra racionali regioninė politika. Kaip teigė Reiganas, “darbas yra geriausia socialinė politika”. Ir išties, be visų kitų pagalbų, draudimų ar strategijų, kartais žmogui paprasčiausiai turime leisti dirbti, užsidirbti ir pačiam kurti savo saugią aplinką. Tačiau valdžios pažadai už ausų atvesti darbdavius į kiekvieną kaimą yra nerealūs ir apgaulingi, nes kuria iliuziją, kad kažkas neva daroma, kad “būtų sukurtos darbo vietos regione”.
Prieš keletą metų teko bendrauti su nemažai investicijų į Lietuvos regionus pritraukusiu verslininku. Anuomet jis pasakojo, kad į įmonę Švenčionių rajone yra įdarbinęs visus, kurie nors kiek nori dirbti. Tačiau rajone žmonės gyvena gana plačiai išsibarstę po kaimus ir miestelius, todėl surinkti juos į vieną darbovietę yra nemažas iššūkis. Daugeliui jų jis kompensuoja bilietus iki darbovietės, kitus dar susirenka įmonės transportu. Tačiau tuomet buvo viena bėda – autobuso stotelė buvo gerokai toliau nuo įmonės, ir žmonėms reikdavo gerą kelio atkarpą klampoti iki darbo. Švenčionių meras, “be penkių minučių” Kultūros viceministras, ignoravo prašymus ir pastatyti papildomą stotelę nematė jokio reikalo. Jums reikia – jūs ir pasistatykit.
Gal sprendimas jau ir yra rastas, ir gal tai vienetinis atvejis Lietuvoje, tačiau minčių kyla įvairių. Nekalbu apie kultūrinį lietuvių sėslumą, kuris turi po truputį keistis – privalome mažinti visus dirbtinius ar natūralius barjerus žmonių mobilumui. Pažadas nuvežti žmogų į darbo vietą regiono centre yra kur kas realistiškesnis, negu viltis, kad kiekviename Lietuvos kaime atsiras po lentpjūvę.
Galiausiai – apie alkoholio prieinamumo ribojimą. Gal ir būtų adekvatu diskutuoti, jeigu Saugios socialinės aplinkos strategijoje išdėstytos mintys būtų vien tik G. Landsbergio. Tačiau, p. Rimvydai, mes remiamės moksliniais tyrimais – kaip priimta Vakaruose, o ne nuojautomis ir pasvarstymais. Todėl, gerbiamas Rimvydai, kviečiu perskaityti Pasaulinio sveikatos organizacijos pateiktas rekomendacijas, o tada gal ir diskusija būtų kiek konstruktyvesnė.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, su alkoholiu yra susiję 45 proc. mirčių gaisruose, 42 proc. – autoavarijose bei 60 proc. savižudybių. Nustatytas tiesioginis ryšys tarp alkoholio vartojimo (ypač epizodiško nesaikingo vartojimo) ir rizikos nusižudyti ar bandyti žudytis. Kaip teigia Pasaulio sveikatos organizacija, būtent alkoholio prieinamumo mažinimas yra viena iš svarbiausių ir veiksmingiausių smurto artimoje aplinkoje prevencijos priemonių.
R. Valatka sako, kad draudimais 150 000 geriančiųjų lietuvių neišgydysi – jie ir toliau ieškos, kur gerti. Suprantame tai, todėl siūlome ne tik ribojimus, bet ir kompleksines priemones kaip gydyti sergančius ir padėti jų artimiesiems, kaip suteikti realią pagalbą vaikams rizikos šeimose bei imtis gydyti didelę grėsmę sau ir aplinkiniams keliančius alkoholio psichozėmis sergančius asmenis.
Tačiau reikia suprasti, kad, jei nemažinsim alkoholio prieinamumo, šis alkoholizmu sergančių skaičius “nuolat atsinaujins”. Tiksliau kalbant, skaičius gal ir liks panašus, bet žmonės jau bus kiti – į pasitraukusiųjų iš gyvenimo vietą stos kita sergančiųjų alkoholizmu pamaina.
Tai ne tik iš kartos į kartą “skurdo rate” įstrigę girtuokliaujančiose šeimose gimę ir užaugę vaikai (dėl kurių gelbėjimo teisus p. Valatka, todėl jiems padėti siūlome “naujo starto” programą), bet ir daugelis kitų vaikų, kurie nėra šiandien rizikos šeimose, bet statistiškai taps alkoholikais. Alkoholio reklamos papildomi apribojimai, analogiški tabako draudimams, turės ilgalaikę teigiamą įtaką ir galės apsaugoti nuo žalingo poveikio būtent juos. Požiūrio į alkoholio vartojimą ir visuomenės nuostatų keitimas yra reikalingas, kad auganti nauja karta nesektų sovietine patirtimi. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų būsimi menininkai, ar gydytojai, ar statybininkai. Skandinavų pavyzdys rodo, kad ne tik ekonominės gerovės augimas, bet ir greta vykdyta aktyvi alkoholio prieinamumo mažinimo ir socialinės pagalbos politika davė puikius rezultatus.
R. Valatka sako, kad turime ne alkoholizmo problemą, o nereikalingų žmonių problemą. Negaliu su tuo sutikti. Visi žmonės yra reikalingi, todėl mūsų kaip politinės bendruomenės pareiga padėti žmonėms, kenčiantiems nuo alkoholio ir kankinantiems kitus. Pagalba apima platų spektrą priemonių – piniginių socialinių pašalpų mokėjimo pakeitimą į paramą socialinėmis paslaugomis, efektyvią psichologinę pagalbą ar grėsmingiausiais atvejais ir priverstinį gydymą. Padėję šias problemas išspręsti parodysime, kad visi žmonės valstybei yra reikalingi. Tuo labiau, kad jau turime gerųjų sėkmingai veikiančių pavyzdžių pačioje Lietuvoje, kai atskiros bendruomenės, seniūnijos ir savivaldybės per trumpą laiką įgyvendino didelius pokyčius, padėjusius žmonėms įveikti alkoholizmo sukeliamas problemas.
Tiesa, Lietuvoje yra grupė žmonių, kurie labiausiai tiki masonais bei jų piktais kėslais. Kaip kartą man kalbant apie tarptautinius palyginamuosius švietimo tyrimus (angl. PISA - Programme for International Student Assessment), kur Lietuva šiandien yra viena prasčiausiai pasirodančių ES valstybių, žmogus atsistojęs manęs ir klausė: “O jūs pagalvojote, KAM NAUDINGI ŠIE TYRIMAI?”. “Ne”, – sakau, –“paaiškinkite”. Akys primerktos, tikrai žinančios atsakymą, balsas grėsmingas: “ŽYDAMS!”.
Tuo mes diskusiją tuokart ir baigėme. Tai nebent ir tarp mano komentarą skaitančiųjų būtų manančių, kad masonai, valdantys Pasaulio sveikatos organizaciją, siekia sužlugdyti Lietuvos liberalėjantį alkoholio pramonės ir prekybos sektorių, diskusijos tikriausiai tęsti nebegalėtume. Jeigu taip nemanote – diskutuokime, apie tai, kas iš TS-LKD pasiūlyto 33 priemonių plano tinkamiausia Lietuvai ir svarbiausia, priimkime efektyviausius sprendimus, kad panašios tragedijos daugiau nesikartotų.