G. Kirkilas. Politinio kompromiso paveldą prisimenant

 (14)
Šių metų gegužės 2 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose Lietuvos ir Lenkijos politikai, istorikai, visuomenės veikėjai, iškilmingai paminėjo 225–ąsias 1791m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos metines. Spalio 20 – ąją minime dar vieną atmintiną dieną - „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“ 225 –ąsias metines.
Gediminas Kirkilas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

1791 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybių Konstitucija – Valdymo įstatymas, žinoma Gegužės 3 d. Konstitucijos vardu, buvo XVIII a. antrosios pusės Abiejų Tautų Res­publikoje vykdytų politinių, socialinių ir ūkinių reformų kulminacija. Ji atvėrė naują Lietuvos ir Lenkijos valstybių egzistencinę perspektyvą.

Diskusijose 1791m. Gegužės 3 d. Konstitucijos tema ir dabar dažnai girdima mintis, jog ji panaikino Lietuvos valstybinį at­skirumą, Lenkijos ir Lietuvos uniją, įtraukiant Lietuvą į Karūnos sudėtį. Tačiau teigiant tai reikėtų pasistengti suvokti istorinį kontekstą ir istorinę perspektyvą. Štai kaip pakiliai apie naująją Kon­stituciją kalbėjo Žemaičių atstovas Seime Mauricijus Pranciškus Karpis: „Tėvynė jau atgimsta. Kyla iš netvarkos griuvėsių. Stoja nepriklausomų valstybių greton... Tai – įstatymas, kurio iki šiol neturėjome. Įstatymas laisvas, neprimestas; Respublikos, o ne svetimas įstatymas. Įstatymas, kuris laiko ir aplinkybių atžvilgiu yra geriausias“.

Apie Gegužės 3 d. Konstitucijos ypatumą politinių iššūkių akivaizdoje atsidūrusiam Respublikos piliečiui M.P. Karpis rašė: „Anglų, olandų, šveicarų, amerikiečių, prancūzų ir tūkstantis kitų revoliucijų krauju pradėtos, krauju įtvirtintos, krauju rašytos, krauju paženklintos, krauju antspauduotos buvo. Mūsų gi tyliai, ramiai, vienmintiškai įgyvendinta […]. Ne išvarymai. Ne dvarų atėmimai, ne kalėjimai ir ne mirtis kaip kituose kraštuose, bet įtikinėjimai, būtinybė, santaika ir vienybė paspartino ateiti Kraštan tą didžiulę laimės epochą. Nė lašas kraujo nenuvarvėjo, niekam nė plaukas nuo galvos nenukrito […].“

JAV istorikas Robertas Howardas Lordas (1885-1954) pavadino šią Konstituciją neįkainuojamu dvasinių vertybių lobiu.

Tęsiant valstybių pagrindų reformą 1791 m. spalio 20 d. buvo priimtas įstatymas – Abiejų Tautų tarpusavio įžadas, kurį Seimui pateikė Lietuvos konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega. Pateikiu Įžado citatą:

„Amžinajam žemiau išdėstytų reikalų atminimui. Mes, Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos karalius, didysis Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Mozovijos, Žemaičių, Kijevo, Volynės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černygovo didysis kunigaikštis, pritarus Senato tarybų ponam, ir dvasininkams, ir pasauliečiams, taip pat Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių pasiuntiniams... nusprendžiame, kad turėdami visai mūsų valstybei Lenkijos Karūnai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei –tarnaujantį vieną bendrą ir nedalomą valstybės įstatymą ( Gegužės 3-sios Konstituciją) taip pat no­rime turėti valdomus vieningu valdymu mūsų bendrą kariuomenę bei iždus, sujungus juos į vieningą nedalomą iždą štai tokiomis sąlygomis:

Pirmoji, Abiejų Tautų karo komisiją ir iždo komisiją turi sudaryti po lygiai asmenų, pusė iš Karūnos, o kita pusė iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos, o asmenų, įei­nančių į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos policijos komisijos sudėtį skaičius geranoriškai sutikus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai, niekada neturi tapti praeiudicatum (iš anksto nuspręstu). Taip pat visose magistratūrose, kurias Respublika abiem tautoms bendras vėliau įsteigtų, vietas turi užimti vienodas asmenų skaičius tiek iš Karūnos, tiek iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos.

Antroji, Lietuvos Didžioji Kunigaikštija turės tokį patį tautos ministrų ir pareigūnų skaičių ir jie turės tuos pačius titulus ir pareigas, kurias kada nors turės Karūna.

Trečioji, Karo ir iždo komisijose vienodą laikotarpį iš eilės pirmininkaus vieną kartą Lietuva, kitą kartą Karūna.

Ketvirtoji, viešųjų Lietuvos pajamų, skirtų Respublikos iždui kasa, turi palikti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje.

Ir penktoji, Teismui pavestos Lietuvą liečiančios iždo komisijos bylos turės savo teismą, sudarytą iš į komisiją neįeinančių asmenų ir įsteigtą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštije pagal atskirą įstatymą.“

Abiejų Tautų tarpusavio įžadą Seimas priėmė vienbalsiai, ir spalio 22 d. jis buvo įtrauktas į Teismo knygas.

2008 m. spalio 20 d. LR Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „1791 m. spalio 20 d. Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio įžado istorinė reikšmė ir aktualumas“, dr. Ramunė Šmigelskytė – Stukienė savo pranešime pabrėžė, jog šiuo Įžadu buvo „nustatytas naujas neliečiamas Lenkijos ir Lietuvos santykis. Dviejų valstybių santykis bendroje federalinėje valstybėje. Tai yra svarbus dalykas.“

Istorikės nuomone, sustiprėjusi jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė galėjo būti atsvara grėsmei iš Rytų. Konferencijoje nuskambėjo mintis, kad Įžadas tapo pacta conventa dalimi, kuriai privalėjo prisiekti valdovas ir jo įpėdiniai. Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštija pradėtos vertinti kaip dvi lygiavertės politinės partnerės.

Jei lietuvių pasiuntinių ir senatorių paramą Gegužės 3 d. Konstitucijai galėtumėm vertinti kaip nuolaidą Lenkijai, padarytą dėl visos Respublikos interesų, tai ir Abiejų Tautų tarpusavio įžadą galime vertinti kaip Lenkijos atstovų nuolaidą Lietuvai. Tai stiprino Lietuvos ir Lenkijos „politinių tautų“ konsolidaciją.

Šiandien prisiminti 1791 m. spalio 20 - osios Abiejų Tautų tarpusavio įžadą verta ir dėl to, kad pirmosios rašytinės Europoje Konstitucijos kūrėjų palikimas kompromiso pavidalu yra itin svarbus. Politinis kompromisas svarbus politinių permainų laikotarpiu Lietuvoje, kad vėl „proveržiais“ nepradėtume griauti ankstesnės valdžios pasiekimų.

Politinis kompromisas reikalingas politinio sutarimo ieškantiems Lenkijos Respublikos politikams.

Kompromisas - įsiklausymas į oponentų siūlymus, būtinas ne vieną svarbią problemą, pavyzdžiui, migracijos, sprendžiančioje Europos Sąjungoje.

Visa europietiška politika ir yra kompromisas. Spalio 20-osios dienos sutartis – tai mūsų abiejų tautų reikšmingas indėlis į šią tradiciją.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

P. Auštrevičius. Galime daugiau nei uždrausti ar „patrolinti“ (35)

Žvelgiant iš šalies neapleidžia įspūdis, kad Lietuvos politiniame gyvenime tebesitęsia televizijos debatų formatas ir kažkur aplink diskusijos dalyvius skraido įkyri musė. Seimo rinkimai įvyko prieš gerą pusmetį, bet Vyriausybėje ir Seime toliau kalbama „kas būtų, jeigu būtų“, tebebandoma įtikinti turint gerų ketinimų, mosikuojama rankomis. Pirmajame plane įsitvirtino alkoholio draudimo epopėja. Be viso šito – nauji apsižodžiavimai.

A. Guoga. V. Mazuronis. Ar ateities kartos dar turės miško? (66)

Karštas diskusijas sukėlusi miškų urėdijų reforma paskatino atidžiau pasiaiškinti kas, kodėl ir kaip.

E. Vareikis. Patriotizmas ir informacinės grėsmės nacionaliniam saugumui (39)

Teisūs yra tie politikai, kurie žino, kad karas kyla tada, kai jo mažiausiai tikiesi, ir pasirodo yra, būtent, toks, kokiam nesi pasiruošęs.

A. Kubilius. Svarbiausias iššūkis Gintautui Paluckui – ar atsikratys socialdemokratų priklausomybės nuo totalinio melo? (280)

Gintautas Paluckas keičia Algirdą Butkevičių. Tai gerai. Nepažįstu taip gerai Gintauto Palucko, kad galėčiau lengvabūdiškai spėlioti, kaip jam seksis, bet akivaizdu, kad baigiasi 27 metus trukusi „brazauskinė“ era socialdemokratų gyvenime.