Visi jie skirtingi ir puikūs politikai, beveik visi, mums atkūrus Nepriklausomybę, buvo aplankę Lietuvą, o kai kurie net po kelis kartus. Visi jie susitiko su šalies vadovais, kalbėjo Seime, todėl jų nuotraukos ligšiol puošia garbingų Seimo svečių sieną.
Pirmasis į Lietuvą dar 1992 kovą atvyko Manfredas Verneris. Nuo šio vizito galėtume pradėti skaičiuoti realios mūsų integracijos į Aljansą pradžią. 1998 metų birželį, jau po Prezidento Algirdo Brazausko kartu su Latvijos ir Estijos prezidentais pasirašytos Baltijos ir JAV saugumo chartijos, į Lietuvą su oficialiu vizitu atvyko kitas NATO generalinis sekretorius Chavjeras Solana, vėliau po poros metų ėmęs vadovauti ES užsienio politikai.
2000-aisiais Lietuvą aplankė dar vienas Aljanso vadovas - lordas Robertsonas. Jo vizitas buvo pažymėtas didelėmis mūsų narystės viltimis. Juolab, kad šalies politinės partijos jau buvo sutarusios dėl užsienio politikos prioritetų, tarp kurių vienas pagrindinių ir buvo Lietuvos narystė NATO. Tas pats lordas Robertsonas oficialiai NATO viršūnių susitikime Prahoje po trejų metų pakvietė Lietuvą prisijungti prie Aljanso, kas ir atsitiko 2004 metais.
Vėliau, mums tapus pilnateisiais NATO nariais, Aljanso vadovų vizitai tapo kone rutininiais, nors taip iš tikrųjų nebuvo, nes kiekvienas laikmetis turėjo savo iššūkius. Japas de Hofas Šeferis atvyko į Lietuvą 2004metų kovą. Andersas Foghas Rasmusenas 2012, taip pat 2013-ais, mūsų pirmininkavimo Europos Sąjungai metu, dalyvavo ir kalbėjo Europos Sąjungos užsienio politikos ir saugumo parlamentinėje konferencijoje.
Visa tai jau istorija, nors ir labai svarbi bei įdomi, pas mus, tiesa, kažkodėl beveik neaprašyta. Tačiau svarbiausia išvada, jog mes, šiemet pradėję vienuoliktuosius metus kaip pilnateisiai Aljanso nariai, į šią stipriausią kolektyvinės gynybos organizaciją įstojome pačiu laiku, nors ir teko išspręsti nemažai sudėtingų klausimų, atlikti reformas, įtikinti Vakarų šalis apskritai plėsti NATO. O ypač Baltijos valstybių kryptimi, dėl ko priešinosi Rusija, kaip šiuo metu panašiai vyksta Ukrainos atveju, tik dar kiečiau.
Naujasis NATO vadovas Jensas Stoltenbergas, buvęs ilgametis Norvegijos leiboristų partijos lyderis ir Premjeras, visuomet buvo palankus Lietuvai, mūsų dvišalių santykių vystymui ir, aišku, daug prie to prisidėjęs asmeniškai. Beje, atsiuntęs Norvegijos lakūnus į Baltijos Oro policijos misiją dar 2005 metais, kuomet dar nemaža dalis Aljanso valstybių tokia misija Lietuvoje, Zokniuose, apskritai abejojo...
Lietuvos socialdemokratai ir Norvegijos leiboristai visuomet turėjo ir tebeturi glaudžius tarppartinius santykius, taip pat tarp jaunimo bei moterų organizacijų. Dalyvaujame vienas kito suvažiavimuose, remiame ir bendradarbiaujame tarptautinėse organizacijose. Prisimenu, jog nepaisant įtemptos darbotvarkės, tuometinis Norvegijos Premjeras ir leiboristų lyderis Jensas Stoltenbergas 2008 metais atvyko kelioms valandoms į Lietuvą, į priešrinkiminį Lietuvos socialdemokratų partijos suvažiavimą, pasakė kalbą, išreikšdamas nuoširdų socialdemokratinį solidarumą.
Būsimasis, jau po mėnesio, NATO vadovas neabejotinai turi didelį užsienio politikos patyrimą, gerus ryšius ir, galvoju, puikiai komunikuojantis su įvairių šalių politikais. Kas mums labai svarbu, gerai ir nepaviršutiniškai pažįsta Baltijos valstybes, ypač Lietuvą, giliai supranta mūsų saugumo iššūkius.
Aljansui priešiškoje spaudoje jau suskubta pavadinti nueinantį NATO vadovą "vanagu", o būsimąjį "taikos balandžiu". Nei viena, nei kita, mano nuomone, šiuo atveju visiškai netinka. Abu, tiek Rasmusenas, tiek Stoltenbergas yra tvirti vakarietiškų, proatlantiškų vertybių politikai. Gal būt šiek tiek skirsis jų viešojo kalbėjimo stilius. Tačiau įsitikinimų, demokratijos apgynimo ir Aljanso misijos bei, ypač, 5-jo Šiaurės Atlanto sutarties vykdymo suvokimo požiūriu, jų abiejų lyderystė yra ir bus sėkmė Aljansui. Tiesa, vienas jau baigė savo kadenciją, o kitas tik pradės, tačiau, esu tikras, "antinatininkai" nudžiugo per anksti.
Įdomu tai, jog Jensas Stoltenbergas yra Norvegijos narystės ES šalininkas, nors, kaip žinome, tai nėra itin populiaru jo šalyje. Neabejotina, jog jis palaikys ir glaudesnį ryšį tarp NATO ir Švedijos bei Suomijos, ko pastaruoju metu Rusijos agresijos akivaizdoje, šios dar ne Aljanso šalys norėtų. Jensas Stoltenbergas visuomet yra apgalvotų ir nuosekliai vykdomų reformų šalininkas. Manau, jog bus toks pat aktyvus ir Aljanso užsienio politikoje, aktyviai lankys šalis - nares. Juolab, kad mūsų užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau pakvietė naująjį NATO generalinį sekretorių aplankyti Lietuvą, pasidomėti Velso NATO viršūnių sprendimų realizavimu, gal būt paskatinti priimti kitokius, dar būtinus mūsų saugumui sprendimus.
Yra dar viena priežastis, kodėl Jensas Stoltenbergas, galvoju, ypač tinka šiuo metu. Po Ukrainos įvykių NATO viduje prasidėjo vidinės konsolidacijos procesai ir Norvegijos, visuomet euroatlantinės sąjungos entuziastės, politiko paskyrimas tam turėtų tik pasitarnauti.