Kad ir kaip besibaigtų Brexitas, britai praranda racionalios tautos įvaizdį, bent jau Rytų Vidurio Europos akyse.
Turiu galvoje, aišku, po mėnesio įvyksiantį Jungtinėje Karalystėje referendumą dėl jos išlikimo arba pasitraukimo iš ES. Tiesa, patys britų konservatoriai, šios iniciatyvos autoriai, aiškina, jie tik nori „pagerinti" Sąjungą, sumažinti biurokratiją, tačiau niekas į juos esą „neįsiklauso", todėl jie klausia tautos ar reikia toje Sąjungoje pasilikti.
Klausti galima, tačiau reikia prisiminti, jog visi vykstantys referendumai paprastai atsako į kitą klausimą - ar žmonės patenkinti šios, šiuo atveju Davido Camerono, Vyriausybės veikla, ar ne.
Pasiaiškinkime ar tikrai taip yra, ar tikrai, kaip teigia kai, teisindamiesi ir suprasdami savo žaidimų pavojus, kai kurie britų konservatorių politikai, esą „Europa neįsiklauso į britų nuomonę". Mano nuomone, tai netiesa.
Net po to, kai galų ilgai žaidęs su savo oponentais partijos viduje konservatorių lyderis D. Cameronas paskelbė, jog 2016-ais referendumas vis tik bus, Europos Komisija paprašė, kad ši ypatingai svarbi ES narė pasiūlytų, ką reikia tobulinti ir kas tenkintų britus. Nes iš tiesų, britų narystės svarbos perdėti neįmanoma. Visais aspektais - politiniu, geopolitiniu, ekonominiu, saugumo ir t.t.
Todėl jau pirmasis Brexito organizatorių argumentas, esą niekas į britų argumentus „neįsiklauso" yra netiesa. Kaip šių procesų liudininkas, galiu drąsiai teigti, jog buvo priešingai.
Europa, Europos Komisija, ES lyderiai tiesiog maldavo britų pateikti kuo greičiau savo pozicijas bei pasiūlymus galimai ES reformai. Nors, priminsiu, dabar galiojanti Lisabonos sutartis, likimo ironija, dar vadinama „reformų sutartimi".
Panašiai vykdavo ir anksčiau. Pavyzdžiui, 2006-2008-ais, kuomet ES šalys aktyviai svarstė Lisabonos Sutartį, kuri pakeitė Romos ir Mastrichto sutartis, nes ES išsiplėtė nuo 15 narių iki 27-ių (dabar jau 28-ios).
Šių eilučių autoriui teko tuomet kartu su Prezidentu Valdu Adamkumi atstovauti Lietuvai Vadovų Tarybose, kur Lisabonos Sutartis, suprantama, buvo itin aktyviai ir detaliai svarstoma. Negalėčiau teigti, jog tuomet britai buvo labai aktyvūs, reikštų kažkokį ypatingą, siekiantį net galimą pasitraukimą iš ES, nepasitenkinimą ruošiama sutartimi. Ar bent jau teiktų daug pasiūlymų, į kuriuos niekas nereaguotų. Tiesa, tuomet valdžioje buvo leiboristai (jiems atstovavo premjerai Tony Blairas, vėliau Gordonas Brownas), kurie ir tuomet, ir, regis, šiuo metu yra ES šalininkai.
Iš tiesų vadinamasis Brexitas yra konservatorių partijos vidaus kova dėl valdžios ir kova už valdžią pačioje Jungtinėje Karalystėje. Tai paliudija daugelis faktų. Kad ir Jungtinės Karalystės pasiūlymai dėl vadinamų ES reformų, apie kuriuos vėliau.
Kitas pavyzdys - staigus buvusio Londono mero Boriso Johnsono persimetimas į konservatorių euroskeptikų stovyklą. Tai padaryta, žinant, kad minėtas euroskeptikų flangas šioje partijoje stiprėja. Politikai žaidžia su nuolat rusenančiais britų visuomenėje postimperiniais, „salos" ir kitokiais rinkėjų jausmais. Dalį šios partijos rėmėjų jaudina ir euro stiprėjimas, kuris konkuruoja su britiškuoju svaru.
Kitaip sakant, merkantiliniai politikų interesai atvedė šalį prie pavojingo slenksčio. Dar blogiau yra tai, jog pamiršta pradinė vieningos Europos idėja - taikus, ne kariaujantis, o bendradarbiaujantis kontinentas. Gana keista, o gal ir istorijos ironija, jog tai daro britai, kurie savo didvyriška ir bekompromise pozicija prieš nacius Antrojo pasaulinio karo metais iš esmės išgelbėjo Europą.
Beje, puikią tuometinio britų lyderio Winstono Churchillio biografiją parašė jau mano minėtas buvęs Londono meras B. Johnsonas. Joje jis kaip tik ir parodo lemiamą britų ir jų lyderio W. Churchillio vaidmenį, išvaduojant Europą nuo nacių.
Sunku paaiškinti, kodėl dabar B. Johnsonas lygina ES ir Briuselį su Adolfu Hitleriu - ar jau populizmas visiškai apsuko galvą? Ar jis neturi kitų kovos būdų dėl lyderystės partijoje?
W. Churchillis tuoj po Antrojo pasaulinio karo rašė: „Reikia atgaivinti Europos tautų šeimą, bent jau tokią, kokią galime, ir suteikti jai tokią struktūrą, kuri sudarytų sąlygas jai gyventi taikiai, saugiai ir laisvai. Turime sukurti kažką panašaus į Jungtines Europos Valstijas". Kad W. Churchillio biografijos autorius jo nebūtų skaitęs, sunku patikėti...
W. Churchillio europietiško ir strateginio mąstymo fone dabartiniai britų konservatorių lyderiai atrodo blankokai. Jei nepasakyti, kad B. Johnsono atveju ir kvailokai.
Net ir keturi D. Camerono pasiūlymai Europos Vadovams dėl ES konkurencingumo didinimo, dėl socialinių išmokų mažinimo emigrantams, baimių dėl svaro bei euro konkurencijos ir per didelės Briuselio biurokratijos naštos neatrodo verti kokio nors egzistencinio referendumo. Visa tai britų lyderiai galėtų spręsti ES rėmuose. Nors, kad ir kaip būtų keista, lig šiol nė nemėgino.
Sunkinančios po mėnesio vyksiančio britų referendumo aplinkybės - nesibaigianti, nors jau ir silpnėjanti pabėgėlių krizė, vis dar po finansų krizės lėtai auganti ES ekonomika, įvairių radikalių politinių jėgų stiprėjimas. Net JAV prezidento rinkimų kampanija.
Jei Brexitas pavyktų, nukentėtų ne tik Jungtinė Karalystė, bet ir visa ES, gal būt net NATO. Pasekmių prognozuotojų daug, tačiau niekas jų nežino visų ir visa apimtimi. Kas gi iš to turėtų naudos, net jei patys britai to nemato?
Pats referendumo iniciatorius D. Cameronas dabar išsigandęs kalba: „Jeigu birželio 23 dieną balsuosime už pasitraukimą iš ES, mes atiduosime savo balsą už kainų didinimą, darbo vietų mažinimą, ekonominių tempų augimo lėtėjimą ir galimą recesiją".
Aišku viena, kad labiausiai nukentėtų Rytų Vidurio Europos šalys, tarp jų ir Lietuva. Pasikeistų geopolitinis jėgų balansas pačioje Europoje ir aplink ją. Pati ES taptų gerokai aptirpusia jėga, sumažėtų jos įtaka pasaulio reikalams. O ar tai paskatintų kokias nors reikalingas reformas, greitesnį įvairių krizių įveikimą, vargu.
Suprantama, jog atsijungusi Jungtinė Karalystė netaptų ES prieše, nesubyrėtų ir ES, tačiau naujų Jungtinės Karalystės ir ES santykių ir bendradarbiavimo formų paieška užtruktų, vyktų, bent jau pradžioje ir dar gana negatyviame politiniame fone. Pačioje ES suaktyvėtų visų rūšių populistai ir radikalai, kurių tikslas paprastai vienas - ką nors sugriauti.
Visa dar nesibaigusi Brexito istorija yra akivaizdus politikų, šiuo atveju konservatorių, populizmo, kuris dažniausiai atsiranda dėl tikros lyderystės ir strateginio mąstymo stokos, pavyzdys.
Keisčiausia yra tai, kad Brexito organizatoriai bei įkvėpėjai, panašu, neskaito savo klasiko ir patriarcho, kuriuo didžiuojasi ir pagrįstai, kūrinių.
„Nugalėti sunkumai yra puikiai išnaudotos galimybės", - sakė W. Churchillis.
Tikėkimės, kad birželio 23-ją taip ir atsitiks - britai įveiks politikų populizmo sukeltus sunkumus ir išnaudos galimybes realiai reformuoti ES. Pagal W. Churchillį