Net jei „Brexit" nebūtų įvykęs, ES privalo susikaupusi, susivienijusi, ryžtingai spręsti ją užgulusias ir, beje, jau ilgą laiką besikaupiančias problemas. Tai būtų geriausia „Brexit" pasekmė.
Kolegai pagal „didžiąją" koaliciją pritaria ir kitas Vokietijos ministras Frank-Walter Steinmeieris: „Užuot ginčijęsi dėl to, koks turėtų būti galutinis Europos integracijos tikslas, turėtume jau dabar siekti apčiuopiamų rezultatų".
Tuo tarpu „Brexit" lyderiai ir kitokie prie jų prisišlieję populistai, kaip labai greitai paaiškėjo, jokio plano ir neturėjo. Kaip jau esu rašęs anksčiau, jiems geriau būtų nedidele persvara pralaimėti referendumą ir dar dešimt ar daugiau metų politiškai parazituoti. Todėl ir bėga iš skęstančio laivo it žiurkės - pirmasis Davidas Cameronas, po to Borisas Johnsonas, paskui jį ir pats Nagelas Farage'as.
Neatsakingas populizmas bei melas, ypač naudojant referendumus su hamletiškais klausimais, kaip šiuo atveju atsitiko Šekspyro žemėje, neturi nieko bendro su demokratija, kad ir kas bemėgintų kaip nors tai teisinti. Nes tokiuose referendumuose dažniausiai balsuojama ne dėl keliamo klausimo esmės, o dėl požiūrio į esamą situaciją bei vyriausybę. Tačiau ir šiuo atveju būtina daryti išvadas.
„Padėtis tokia rimta, - toliau teigė W. Schäuble - kad turim liautis žaisti įprastus Europos ir Briuselio žaidimus". Įtakingas Vokietijos politikas paragino „sparčiai ir pragmatiškai" spręsti klausimus, pradedant energetika, jaunimo išsilavinimu bei nedarbu, baigiant pirkimų gynybos srityje derinimu. Nemažiau rimta problema ir tolimesnis ES ekonominio augimo skatinimas ir, aišku, pabėgėliai.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas-Marcas Ayrault ir jo kolega jau minėtas F. W. Steinmeieris jau pateikė keletą labai svarbių pasiūlymų dėl geresnio vidaus ir išorės saugumo, aktyvios migracijos politikos bei ekonomikos augimo ir užimtumo.
Kol britų ekonomika patiria milžiniškus nuostolius, jų konservatoriai, savo jau buvusio lyderio neatsakingumo dėka įvarę šalį į krizę, karštligiškai ieško naujo lyderio. Vis tik net ir naujieji, pasiryžę vesti Jungtinę Karalystę iš krizės, kaip pripažįsta jų pačių spauda, neturi aiškaus įsivaizdavimo kaip tai padaryti.
Juolab bijos paspausti 50-jo ES sutarties straipsnio mygtuką, nes atsakomybė už šalies likimą be ES, o taip pat už visos Didžiosios Britanijos integralumą atiteks būtent jiems. Nebent vėl išsirinktų kokį neatsakingą politiką.
Vis tik Didžioji Britanija išlieka labai svarbiu partneriu NATO. Todėl naujų santykių nustatymas ir net, sakyčiau, visas atsiskyrimo procesas, kuris bus nelengvas, labai svarbus politiškai, taip ir Lietuvai, kaip ES ir NATO narei bei turinčiai didelį emigrantų skaičių joje.
„Atpirkimo ožiu", anot Aido Puklevičiaus, šiuo metu paskelbtas Briuselis taip pat turi galvoti apie atsinaujinimą. Veikti, veikti ir veikti, siūlyti reformas, pasitelkti visą europinį potencialą, kuris neabejotinai Europos Sąjungoje yra. Ir nemažas.
Europa įveikė ne vieną krizę. Kai kas sako, jog kone visa ES vystymosi istorija yra nuo krizės iki krizės, jas įveikiant, atsinaujinant ir vystantis. Net ir paskelbę „Brexit" veikėjai supranta, jog Jungtinei Karalystei būtina ES rinka, bent jau kaip Norvegijai ar Šveicarijai. Būtini ir geri, pragmatiški, europietiški santykiai.
Lietuvos interesas kuo daugiau prisidėti prie dabartinės krizės Europoje įveikimo, Sąjungos išsaugojimo ir sustiprinimo, taip pat ir NATO. Privalome būti akyli, aktyvūs ir konstruktyvūs. Veikti kartu su Vokietija, Prancūzija, skandinavais, lenkais, Baltijos valstybėmis. Ne tik gynyba, saugumas šiuo metu svarbu. Juolab, kad Varšuvos viršūnių susitikimas, regis, priims mums reikalingus sprendimus. Diplomatija tampa ne mažiau svarbi, o gal ir nulems šios krizės įveikimą, o Europa atsinaujins ir sustiprės. Tačiau veikti reikia be pompastikos ir hamletiškų klausimų.