Galima ir reikia kalbėti apie daugelį gynybos komponentų – technologijas, profesinį ir intelektinį pasiruošimą, finansavimą, strateginius prioritetus. Šiandien aktualiausia diskusijų tema – šauktiniai.
Gynyba pati savaime yra mūsų visų konstitucinė pareiga. Kaip gyvenamosios vietos deklaravimas, valstybinės kalbos naudojimas, įstatymų vykdymas, mokesčių mokėjimas.
Dalyvavimas ginant savo valstybę tokiomis formomis, kokias numato įstatymai, taip pat yra pareiga.
Žodžiai „nenoriu“ ir „kodėl aš?“ skamba taip pat nerimtai kaip atsisakymas įsigyti troleibuso bilietą prieš naudojantis šia transporto priemone. Tad iš karto reikia atmesti diskusijas apie norą ar nenorą dalyvauti gynybos procese. Privalome. O kadangi Konstitucija kalba apie totalinę gynybą, tai privalome visi. Kiekvienas turime žinoti ir išmanyti savo pareigą, kitaip sakant žinoti, kaip elgtis karo ar kokios kitos didelės negandos metu. Jei šiandien dar nežinome ar neišmanome, tai pats laikas šitai sužinoti ir išmokti. O vyriausybės uždavinys supažindinti ir išmokyti ir paskirstyti pareigas.
Žinome, kad iki šiol gana atsainiai žiūrėjome į tai „kas būtų, jeigu būtų“, tačiau viskas pataisoma.
Tarnyba kariuomenėje yra viena iš dalyvavimo formų. Gal tai net ne pats sudėtingiausias dalyvavimas, tačiau aišku, jis sukelia nerimo ir netikrumo dėl įvairių priežasčių – nemalonaus istorinio palikimo, rizikos sveikatai ir gyvybei ir pan. Nors tų rizikos faktorių ir kitur nemažiau.
Peržvelgus tai, kas popierinėje ir elektroninėje žiniasklaidoje kalbama apie šauktinių pakvietimą ruošiantis gynybai, susidaro įspūdis, jog dauguma žmonių visai neblogai supranta, jog šito reikalauja saugumo situacija. Tačiau keletą tipinių argumentų „prieš“ reikia paminėti ir paneigti, nes jie klaidina ne vieną pilietį.
Pirma, šauktinių kvietimui prieštaraujantys bando įteikti, kad tarnybos laikas - tai neišvengiamai prarastas laikas, mat jaunuoliai tarnybos metu, nesimokys, nedirbs, „nesitobulins“, nekurs bendrojo vidaus produkto, o tuo pačiu mažins Lietuvos ekonomines galias, patrauklumą užsienio investicijoms ir konkurencingumą. Suprask, pasiruošimas gynybai – tai laiko ir energijos švaistymas be naudos.
Ne kartą teko girdėti, kad geriau investuoti į mokyklą ar gamyklą. Tikrai reikia. Bet kai neginsi to, ką turi, tai dirbsi, mokysiesi ir gaminsi nebe Lietuvai, o kažkokiai kitai valstybei. Taip jau buvo ir buvo visai neseniai. Neginamas mūsų vertybes pasiėmė beveik už dyką ir kūrėme jau nebe savo šalies bendrąjį vidaus produktą. Istorijos pamoka neišmokta. O kai imam kalbėti apie švaistymą, tai atrodo panašu į patarimą autobuso vairuotojui nesirūpinti transporto priemonės technine būkle, o tik vežti ir vežti keleivius. Vieną kitą dieną gal ir pavyks sukurti daugiau „produkto“, bet galiausiai toks vairuotojas neteks ne tik autobuso, bet ir keleivių, jeigu ne dar blogiau. Nugirdau, kad nemaža dalis šauktinių vėliau tampa ir profesionalais, tad laikas tikrai neprarastas.
Antra – tai įvairios kalbos apie kariuomenę kaip patriarchalinę prievartos ir smurto instituciją. Panašu, kad argumento autoriai dar tebegyvena sovietų sąjungoje ir jos karinės prievolės dvasioje. Šiandieninės Lietuvos kariuomenės niekaip negalima tapatinti su buvusios SSSR karine mašina, kuri iš tiesų buvo rengiama tradiciniam žudančiajam. Prisiminimai apie sovietinę karinę tarnybą išties slogūs, tačiau slogūs ne dėl pačios karybos mokslo, o dėl politinių reikalų ir žmogiškųjų santykių. Šiandien esame NATO šalies kariuomenė, kurios misija ir parengimas visai kiti. Jei problemų ir yra, tai jas reikia spręsti ten, kur reikia spręsti, o ne naikinti kariuomenę, ir jau jokiu būdu neprisidenginėti SSSR įpročiais tam, kad „pasiplauti“ nuo gynimo pareigos.
Kai kam dar atrodo, kad bet koks karas yra smurto proveržis, o kareivis – žudikas. Manau, kad nereikia aiškinti, kuo skiriasi karinis dalinys nuo ginkluotos gaujos, o kas dedasi nežinąs, turi laiko pasiaiškinti. O vadinamasis pacifizmas niekaip nesumažina karo grėsmės. Jis karą tik provokuoja.
Trečia. Kalbos apie tai, kad šauktinių nereikia, nes Lietuva vis tiek neatsilaikys. Taip, Lietuva viena tikrai neatsilaikys. Tačiau argumento autoriai turbūt pamiršo, kad artimoje ateityje tokiame kare Lietuva tikrai nedalyvaus. Jau daugiau kaip dešimtmetį yra kolektyvinės gynybos sistemoje ir joje dalyvauja. NATO buvo užpultas tik vieną kartą ir Lietuva dalyvavo likviduojant užpuolikus. Turėjome ir nuostolių, deja, ir tokia yra karo logika.
Lietuva gali būti apginama, bet pirmiausia turi būti ginama. Pagal NATO planus ji yra ginama ir apginama. Lietuvą jau dabar gina NATO lėktuvai. Beje, pasirodė ir tankai. Kalbėti reikia, kiek atsilaikys NATO, o panašu, kad atsilaikys ilgai.
Ketvirta. Šauktinių dalyvavimą Lietuvos gynyboje siekiama supriešinti su vadinamąja pilietine gynyba, kurią siūlo kai kurie (tikriausiai nelabai tikri) pacifistai. Iš tikrųjų karinė ir pilietinė gynyba ne tik neprieštarauja viena kitai, o karinė gynyba yra pilietinės gynybos ar totalinės gynybos dalis.
Prisiminkime partizaninį pasipriešinimą. Partizanai ir jų ryšininkai ne prieštaravo vieni kitiems, o papildė vieni kitus. Kaip jau minėjau rašinio pradžioje, gynyba yra totalinė, tuo pat metu ir karinė, ir pilietinė.
Penkta. Ne šauktinių mums reikia, o finansavimo profesionaliai kariuomenei. Finansavimo reikia, tačiau ir geriausias finansavimas patas savaime nieko neišgelbės. Netgi du procentai reikalingi. Reikia pasiryžti aukoti visą šimtą, bet tada geri 98 sugrįžta kaip permoka dar su nauda. Šiemet persiritome vos per vieną procentą, tad yra kur augti ir gerinti situaciją. Ir kariuomenės vidaus struktūrose ir gynybos strategijoje.
Šešta – ar viską gali profesionalai? Jie gali daug, jie būtini ir kuo daugiau jų galėsime išlaikyti, tuo geriau. Tačiau kokie bebūtų profesionalai jie atlieka tam tikras specifines funkcijas ir totaliniame pasipriešinime jie buvo ir bus nedidelė pasipriešinimo dalis. Totalinėje gynyboje lemiamas veiksnys yra visuomenės palaikymas ir dalyvavimas, t.y. kiekvieno iš mūsų indėlis į tai, ką patetiškai vadiname tėvynės gynimu. Istorinių pavyzdžių kiek tik nori. Ir pasaulinius karus laimėjo šauktiniai ir partizanai priešinosi taip ilgai ne tiek dėl profesinio pasirengimo, bet dėl visuomenės paramos.
Galutinė išvada aiški – kurkime gerą krašto gynybą, kurioje reikės ir profesionalų ir šauktinių apmokymo. Tokiems apmokymams dabar turime pasiryžti. Kurkime kariuomenę tam, kad kariauti nereiktų. Kaip minėjau, dabar tam tikrai palankus ir dar nevėlus laikas.