Kas iš to, kad svarstomos idėjos prasilenkia bene su visomis žmogaus teisėmis? Prieš akis toks beveik gražuliškas Seimo aukso amžius.
Perfrazuojant Kurtą Vonegutą, vis tik nesinori, kad vieną dieną toje vietoje, kur dabar stovi Seimo rūmai, būtų parašyta: „Lietuvių Lietuvoj nebeliko – Seimui Lietuva nepatiko.“
Todėl niekada nepritariau ir ateityje nepritarsiu tokioms „dorovinėms“ įstatymų iniciatyvoms, kurios grubiai kišasi į žmogaus privatų gyvenimą ir bando primesti vienintelę „teisingą moralę“:
1. Nepritarsiu abortų draudimui. Manau, dėl nėštumo nutraukimo neturi teisės spręsti niekas, išskyrus pačią moterį, jos šeimą ir artimuosius. Čia nereikėtų painioti teisės ir moralės normų. Tikriausiai Seimas ar partijos, kad ir kaip stengtųsi, pagal populiarumą vis tiek nepralenks bažnyčios. Tą turėtų žinoti ir abortus liečiančio įstatymo pataisų iniciatorė Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Vis dėlto manau, kad abortų uždraudimo šansai Lietuvoje yra minimalūs, ypač jeigu šios antikonstitucinės idėjos taip gausiai (kaip šią savaitę) nebeparems Seimo konservatoriai.
2. Nepritarsiu užslėptam abortų draudimui. Toli gražu ne visas kenkėjiško turinio pataisas Seime bandoma prastumti atvirai. Vienas tokių pavyzdžių – šią savaitę taip pat svarstytas konservatoriaus R. J. Dagio rengtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas. Už aptakios įstatymo formuluotės „vaiko teisė būti sveikam nuo pradėjimo momento garantuojama (...)“ buvo ne kas kita, kaip tie patys abortų draudimai. Galiausiai išsidavė pats pataisų autorius, pasakęs, kad „gyvybės pradžia yra biologiškai nekvestionuojama: kai susijungia dviejų priešingų lyčių ląstelės“. Tiesa, Seime šiam įstatymo projektui keliais balsais pritarta nebuvo.
3. Nepritarsiu baudoms už homoseksualių žmonių susirinkimus. Įdomu, kaip įstatymo pataisų autorius P. Gražulis apskaičiavo, kad baudos už realiai neegzistuojančių ir akivaizdžiai išgalvotų „konstitucinių dorovinių vertybių“ niekinimą turi siekti iki 6 tūkst. litų? Matau, kad Seime homofobiški pareiškimai susilaukia vis mažiau dėmesio arba jie tiesiog negirdimi. Kai iš tribūnos skamba žodžiai apie atskiras žmonių veisles, o po kelių minučių ramiai balsuojama už tokius projektus... Beje, pataisas, įteisinančias galimybę skirstyti ir išrūšiuoti žmones (bei juos bausti už pasirodymus viešumoje), parėmė net 50 Seimo narių. Dauguma tą padarė tyliai, be pasisakymų.
Šios naujos tendencijos Seime, manau, yra rimtas signalas. Jeigu tai tęsis, galbūt ateityje pritarimo sulauks ir privalomas tikybos mokymas mokyklose, nepaisant netgi visų bažnyčios prieštaravimų.
Kairiųjų vairuojama valdančioji dauguma neišlaiko krypties žmogaus teisių klausimais. Ir prie to smarkiai prisideda ne tik radikaliai nusiteikusios politinės jėgos, kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Prieš visa tai, ką dabar matome, tiesą sakant, nublanksta ankstesni lozungai „už tradicinę šeimą“ ar bandymai perrašyti Konstituciją, šeimą susiejant tik su santuoka.
Todėl būtent dabar norėčiau paraginti visus pilietiškai nusiteikusius žmones ir organizacijas ryžtingiau ginti savo teises. Reikia visų pastangų, kad į moralės sergėtojo vaidmenį įsijautęs Seimas atsipeikėtų ir Lietuva netaptų policinė valstybė, kur žmogaus teisės ir laisvės yra kilimėlis batams šluostytis.