Valstiečiai turėtų atsiprašyti rinkėjų ir prisiminti, kuo baigiasi tokie (jų požiūriu) „nekalti“ žaidimai. Gal kai kam nekaltai atrodė L. Karaliaus Seimo posėdžių salėje „palikta“ parlamentaro kortelė, dėl kurios jis galiausiai prarado ne tik ją, bet ir Seimo nario mandatą. Ar krypstame link to paties scenarijaus?
Dabar lieka klausimas – ar, nepaisant visko, šios kadencijos valdančiųjų parlamentas grįš prie normalios politinės darbotvarkės? Kada ir kaip tai galėtų įvykti šiame gaisrų gesinimo fone?
Matau tik kelis galimus scenarijus. Pirma: kalbant apie valdančiuosius, vilties matau tik S. Skvernelio Vyriausybėje ir jos įstatymų iniciatyvose, kurios, labai tikėtina, išryškins dar didesnę takoskyrą tarp valstietiškos Seimo dalies ir Vyriausybės.
Antra – tai viltis, kad parlamente valdantieji automatiškai neatmetinės visų opozicijos siūlymų. Priešingu atveju galiu daryti prielaidą, kad svarbios Vyriausybės iniciatyvos tiesiog atsimuš į sieną (nes dalis to paties valstietiško Seimo jų neparems).
Norint išsaugoti viltį, reikia peržengti aroganciją, savigynos instinktus ir atsigręžti į tuos aukštus standartus, apie kuriuos prieš ir po rinkimų valstiečiai kalbėjo. Tiesą sakant, pavyzdį, kaip tai padaryti, rodo premjeras S. Skvernelis. Garbė jam, pirmam iš valdančiųjų viešai ir be užuolankų išsakiusiam, jog „konfidencialiais“ anksčiau įvardyti automobilio lizingavimo dokumentai, susiję su viena Seimo nare, turi būti paskelbti viešai.
Nuo pat skandalingos istorijos pradžios buvo aišku, kad prisidengiant „slaptumo“ ir „konfidencialumo“ argumentais bus susimauta. Kažkokiu būdu pats R. Karbauskis rado progą savo išrinktųjų kolegų rate pasidalinti jau minėta konfidencialia „Agrokoncerno“ sutartimi su privačiu asmeniu. Vėliau ta informacija dozuotai pasiekė ir žiniasklaidą. Nors iš TV ekrano aiškinta, kad tai tiesiog neįmanoma. Tokiu būdu „išslaptinta“ politikų artimųjų veikla, kurią romantiškai bandyta pristatyti kaip įgyvendintas „svajones“ (ar jos įgyvendintos teisėtai – tikiu, dar bus išsiaiškinta).
Valdantieji dabar gali pamiršti savo bei Seimo reitingus. Be atsakymų į likusius nutylėjimus, be atsakomybės prisiėmimo gražūs skaičiai ten tikrai nešvies.
Reikia atsiversti būtinų darbų sąrašą. Reikia tą sąrašą pirmiausia viešai paskelbti. Valstiečių keliami ar aplink juos besisukantys skandalai, chaosas ir triukšmas jau nuo pat pirmų jų valdymo dienų „įšaldė“ parlamentą. Per porą mėnesių nesuformuota jokia aiškesnė parlamento posėdžių darbotvarkė, neįvardinti prioritetai. Vietoj to dominavo pabiros, padrikos iniciatyvos. Todėl ir liko tik „gaisrų gesinimai“, kuriuos, tiesą sakant, sukelia ne kas kitas, o patys valdantieji.
Jei atsakomybės suvokimas baigsis ties valstiečių frakcijos seniūno pavaduotojos visureigiu, gali būti, kad nebus spėta įgyvendinti net pirmojo Vyriausybės programos puslapio. To nelinkėčiau, netgi dirbdamas opozicijoje.