Mano atsakymas paprastas – pasukau, o dar tiksliau sakyti, grįžau į politiką, nes man ne vis tiek, kokioje Lietuvoje gyvens mano ir jūsų vaikai, mūsų anūkai, kokios senatvės čia sulauks pagyvenę žmonės, kaip atrodys mūsų valstybė Europoje ir pasaulyje dar po 20, 50 metų.
1918 metais mano seneliui Viktorui ir jo broliui Augustui, vėliau žuvusiam ties Giedraičiais, su ginklu rankose gynusiems jauną, trapią valstybę, nebuvo vis tiek, kokioje šalyje gyvens mano tėvas, ar gyvensiu aš. Jam nebuvo vis tiek, kai gūdžiu sovietmečių sakė mano tėvui, kad jo anūkai tikrai sulauks laisvos Lietuvos.
Tokiais žodžiais aš buvau auklėjamas. Todėl, būdamas vos aštuoniolikos, lemtingais 1988 metais nedvejodamas kartu su bendražygiais įsijungiau į naują kovą už laisvę: piketavome prie sovietų karinių bazių, rinkome karinius bilietus ir siuntėme juos į Maskvą gynybos ministrui Jazovui, kvietėme jaunimą netarnauti okupanto kariuomenėje, rengėme ir dalyvavome politinėse demonstracijos. Tai - šiandien jau istorija, bet man ją primena ir šūsnis nuotraukų, kuriose nešame plakatus „Red army go home“.
Tai buvo seniai - prieš 90 ir 20 metų. Tačiau būtent šios dvi priežastys lėmė, kad pilietis Kreivys 2008-aisiais tapo ministru Kreiviu.
Kas vyksta šiandien? Kodėl ministras Kreivys šiandien visos žiniasklaidos dėmesio centre?
Nesu sąmokslo teorijų šalininkas, bet į darbą paleista juodųjų technologijų schema labai jau bado akis. Žvilgtelkime iš arčiau. Vadinamajai pirminei ančiai paleisti pasirenkamas tik prieš kelis mėnesius įkurtas leidinys, priklausantis žiniasklaidos grupei, kurios finansavimo šaltiniai ir modelis seniai kelia klausimų ne tik žiniasklaidos žmonėms.
Anties tikslas aiškus - nukreipti visus žiniasklaidos prožektorius į ministro asmenybę, kuri ir prieš tai buvo rakinėjama po kaulelį, kad vėliau kiekvienas uždrėbtas purvo gabalas būtų nebeatplaunamas.
Taigi sukurpiama „žinia“ apie pasakišką ministro praturtėjimą... iki beveik naftos magnato lygio. Kam čia smulkintis... Kad burbulas labai jau akivaizdus ir jau po savaitės kelia tik juoką, nieko tokio. Jo paskirtis kita - sukurti prielaidą sekančiam smūgiui. Sutikite, antraštė „D. Kreivio turtas per kelerius metus nuo 5,4 mln. litų išaugo iki 170 mln. litų“ verta būti įtraukta į juodojo „piaro“ vadovėlius.
„Naujieną“ visi pasigavo skambiomis antraštėmis, o į naujai sukurptą ministrą- multimilijonierių, kaip ir planuota, nukreiptos ryškiausios prožektorių šviesos. Kai „žinia“ po dienos kitos ima slūgti, per kitą draugišką ar suinteresuotą žiniasklaidos priemonę paleidžiama antra informacijos dozė – parėmė motiną šešiais milijonais... O dabartinis ministro patarėjas D. Indriūnas, tuo metu, kai savivaldybė organizavo pirkimą, dirbo savivaldybėje? Geriau ir būti negali, sąsajos aiškios, o kad tvirčiau būtų pagal geriausius Dano Browno romano standartus jam net nežinat jis įrašomas į „paslaptingąją“ Opus Dei.
Ką galiu pridurt?...
Nebent tik tiek, kad su minimu patarėju susipažinau, praėjus beveik pusei metų po plačiai nuskambėjusio konkurso, o D. Indriūnas minimų sutarčių apskritai nepasirašė.
Šitoj vietoje man norisi paklausti – peršvietėte du tūkstančius su puse mano kaip ministro pasirašytų Europos Sąjungos paramos skyrimo sutarčių ir nieko neradote?
Modelis klasikinis – vienas teisingas faktas, t.y. mano parašas ir ... įspūdinga legenda. Dėmesys garantuotas, televizijų kameros rikiuojasi prie ministerijos durų, opozicija reikalauja galvos.
Į klausimą, kam skyriau, atsakiau – viešiesiems pastatams, mokykloms, kurių sąrašas buvo sudarytas ŠMM. Ar turėjau galimybę įsikišti į viešųjų pirkimų konkursus, organizuojamus savivaldybės ir konkrečių mokyklų, kuriose dalyvauja įmonių konsorciumai? Tokios galimybės neturėjau, net teorinės. Juk tokiu atveju turėčiau tikrinti visus tuos tūkstančius sutarčių bei viešųjų pirkimų, kuriuos vykdo paramos gavėjai, o tai jau kvepia absurdu.
Jei socialinę paramą gavęs asmuo eina į prekybos centrą produktų, niekas nepuola tvirtinti, kad parama buvo suteikta prekybos centrui...
Mano parašas nelėmė paties sprendimo. Jis šiuo atveju tik patvirtino, kad buvo laikomasi nustatytos tvarkos. Jei kalbama, kad kaip ministras galėjau turėti įtakos šiam savivaldybės organizuojamam konkursui, tai iškyla bendresnis klausimas dėl visų viešojo sektoriaus organizuojamų konkursų. Nes minimas konkursas iš esmės niekuo nuo jų nesiskiria ir bet kuriam iš jų bent jau teoriškai galima turėti tokios pat „įtakos“. Koks skirtumas, ar tai konkursas dėl mokyklų atnaujinimo, ar dėl kompiuterinės įrangos įsigijimo?
Klausimas tuomet yra toks: ar apskritai viešojo sektoriaus organizuojamame konkurse gali dalyvauti ir jį laimėti įmonė, kurioje akcijų turi kas nors iš valstybės tarnautojų ar jų artimųjų?
Šiomis dienomis labai dažnai girdžiu - už ką pliekia, kas diriguoja šiam cirkui?
Pats sau identifikuoju tris didžiules interesų sritis, kurias užkliudžiau:
Pirmiausia tai valstybei gyvybiškai aktualus klausimas – viešieji pirkimai. Jų kasmet Lietuvoje įvykdoma už 10 milijardų litų. Nenoriu spekuliuoti, tačiau už kiekvieną išleistą litą iki viešųjų pirkimų sistemos reformos valstybė gaudavo paslaugų ar prekių ne daugiau kaip už 60-80 centų.
Tą įrodo ženklus įsigijimų kainos kritimas po to, kai Viešųjų pirkimų tarnyba pradėjo realiai dirbti, buvo priimtos kritines viešųjų pirkimų įstatymo pataisos. Jos leido mūsų įstatymui tapti vienu skaidriausiu Europos Sąjungoje.
Vilniuje statomi dumblo apdorojimo įrenginiai. Tai – objektas, kurio pradinė vertė 180 milijonų litų. Patikrinusi, kaip bendrovės „Vilniaus vandenys“ užsakymu vykdomi įrenginių statybos darbai, Viešųjų pirkimų tarnyba nustatė, kad objekto techninis ir darbo projektai yra nepilnos apimties, nėra tinkamai vykdoma techninė priežiūra, sutartyse pilna landų, kurias galima išnaudoti kaip tik leidžia juodos sąžinės įkvėpta fantazija. O šios netrūko - ką reiškia vien papildoma 20 milijonų litų sąmata, kuriuos rangovas vėliau gynėsi kaip įmanydamas. Labai tikiuosi, kad asmenys, raitę parašus įvariose šių statybų stadijose, gaus tokią pačią šviesos dozę kaip ir aš gavau.
Tačiau dumblo istorija nėra vienintelė. Galime prisiminti ir „Sodros“ kompiuterių epopėją ir kitus „skaidrius“ pirkimus, kuriuos kone kiekvieną savaitę viešina Viešųjų pirkimų tarnyba.
Kita potenciali pavojinga zona yra Europos Sąjungos paramos lėšų skirstymas.
Iki šio momento jau pasirašiau sutarčių paskirstyti 4,4 milijardo litų arba 80 procentų visos Europos Sąjungos struktūrinės paramos skirtos verslui. Tai milžiniški pinigai, kurių įliejimas į šalies ekonomiką jau dabar daro akivaizdų poveikį ir bus dar labiau juntamas artimiausioje ateityje.
Šiuo atveju, matyt, reiktų klausti dar paprasčiau – ne, kur buvo padėtas mano parašas, o kur nepadėtas... Pavyzdžiui, Sporto rūmai buvo susilaukę išskirtinio globėjiško dėmesio ir atvirai išsakomos paramos net iš kai kurių labai iškilių Seimo narių.
Kažkaip greitai pamirštos ir visos, vos kelerių metų senumo istorijos apie neskaidrumus ir „otkatus“, skirstant minėtą paramą, kurių, anot vieno Lietuvos ambasadoriaus, buvos reikalaujama net iš šalies aukštųjų mokyklų.
Visa tai šiandien praeitis, o Lietuva pirmą kartą atsidūrė nekorumpuotų šalių sąraše.
Valstybės valdomų įmonių turtas, kurio vertė 18 milijardų litų – dar vienas nematomas mūšio laukas. Įsiklausykim į pačią sąvoką – valstybės įmonės, t.y. kiekvieno Lietuvos piliečio, mano ir kiekvieno iš jūsų. Mūsų.
Ar jūs nežinote, ką laikote savo šaldytuve, kokių atsargų turite rūsyje, iš kokių santaupų pirksite savo vaikui pavasariniu batelius?
Kai kalbame apie valstybės, mūsų visų, nuosavybę aiškumas turi būti toks pat kaip savoje piniginėje – žinau, kiek turiu, kiek atsidėsiu ateičiai, o kiek panaudosiu šiandien.
Pertvarkos vyksta – skaidrumo, efektyvumo link. Tai - sunkus ir ilgas procesas, nes pasipriešinimas ir interesų kova didžiulė. Nepamirškime - kalbame apie 18 milijardų vertės turtą ir interesų grupes, kurios iki šiol labai nenoriai traukia leteną iš savo medaus statinės. Pirmą kartą istorijoje šios įmonės papildys valstybės biudžetą solidžiais 300 milijonų litų ir tai tik pradžia. Aiškios užduotys, depolitizuotos valdybos – tikslai, kurių siekiame.
Aš tikiu – tai, ką darau, tai, ką daro ši Vyriausybė – labai svarbu ne tik šiai dienai bet ir ateičiai. Mūsų veiksmai lems, kokią valstybę suformuosime savo vaikams. Valstybė man niekada nebuvo verslo planas. Aš atėjau į politiką, nes man ne vis tiek.