Visiškai priešingą, artimą Rytų despotijoms, viziją praktikuoja Gitanas Nausėda. Naujausias to pavyzdys – vakar paskelbtos Seimo specialiosios komisijos išvada, kurioje konstatuota, kad Prezidentas G. Nausėda pažeidė Konstituciją ir duotą priesaiką, atsisakydamas bendradarbiauti su šia komisija. Jis gali sau tai leisti, nes Konstitucijos 86 straipsnis jam garantuoja absoliutų imunitetą, o apkalta yra praktiškai neįmanoma. Tokiu būdu, kitaip nei kiti valstybės pareigūnai ir paprasti piliečiai, Prezidentas gali išvengti teisinės atsakomybės už atsisakymą liudyti komisijai.
O juk būtų taip paprasta liudyti komisijai ir išsklaidyti tą baltarusiškų trąšų kvapą. Tada galėtum drąsiai kritikuoti komisijos išvadas, kad jos galbūt yra politiškai angažuotos. Bet, žinoma, tam yra sąlyga – jog neturi ko slėpti. Dabar gi visi klausimai dėl neskaidraus praėjusių rinkimų kampanijos finansavimo, grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių asmenų galimos įtakos Prezidentūrai lieka. O tai savaime daro G. Nausėdą pažeidžiamą.
Kartu neidealizuoju Seimo specialiosios komisijos atlikto darbo. Suprantama, jis ne be trūkumų, nes Seimas apskritai yra pirmiausia politinė institucija, ir apie juos dar bus progų pakalbėti. Vis dėlto yra nemažai gerų pasiūlymų dėl teisės aktų tobulinimo. Tačiau taip pat yra ir abejonių dėl jos tam tikrų išvadų objektyvumo, pavyzdžiui, dėl to, kad neapklausti tokie, mano požiūriu, svarbūs liudytojai, kaip Marius Laurinavičius.
Kad ir kaip ten būtų, šios mano pastabos ne tiek apie pačią komisiją ir jos išvadą, kiek apie Prezidento institucijos viziją. Deja, dabartinio Prezidento pavyzdys užkrečia kitus valstybės pareigūnus, kurie užuot pirmiausia sekę Konstitucija ir įstatymais užsiima pataikavimu Prezidentui. Turiu omenyje, kad ir Generalinės prokuratūros kreipimąsi į Seimo etikos ir procedūrų komisiją dėl komisijos darbo. Man tai primena kerštavimą už labai kritines komisijos pastabas Generalinei prokuratūrai dėl neveiklumo. Beje, pirmiausia Prokuratūra turėjo užtikrinti pranešėjo konfidencialumą. Be to, tiek generalinio prokuroro, tiek kitų komisijos išvadose kritiškai įvertintų pareigūnų kandidatūras parenka ne kas kitas, o Prezidentas.
O taip būtų paprasta, jei kaip normalioje demokratinėje teisinėje valstybėje prokuratūra būtų deramai atlikusi tyrimą tiek dėl Baltarusijos trąšų lobistų įtakos, tiek dėl galimo neskaidraus rinkimų finansavimo, tiek dėl pranešėjo informacijos ir jo tapatybės atskleidimo. Nebūtų tada nei knygų, nei specialiųjų tyrimo komisijų.
Žodžiu, pataikavimo Prezidentui ir neveiklumo virusai taip pat turi būti išgyvendinti!