Naujausi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimai rodo, kad per krizę skirtumai tarp turtingų ir vargšų EBPO šalyse dar daugiau pagilėjo, o per pastaruosius 20 metų mažas pajamas gaunančių asmenų gyvenimo standartai dar labiau pablogėjo.
Skurdas tarp jaunino išaugo daug labiau nei tarp asmenų vyresnėse amžiaus grupėse. Šiandien ekonominis nuosmukis kelia didžiausią riziką jaunimui, mažesnę riziką patiria žmonės 65 + amžiaus. Prieš 25 metus EBPO šalyse situacija buvo priešinga.
Prancūzų ekonomistas Thomas Piketty atliko tyrimus ir nustatė, kad nedidelė nelygybė visuomenėje netgi skatina inovacijas ir ekonominį augimą. Tačiau kai nelygybė pasiekia ekstremalius dydžius, ji tampa kiūtimi ekonomikai augti.
Skurdas tarsi infekcinė liga užkrečia žmones ir net kelios kartos sunkiai vaduojasi iš skurdo liūno. Ekonominio augimo vaisiai nepasiekia skurstančiųjų, krinta vartojimas, didėja socialiniai kaštai, lėtėja ekonomika. Panašios tendencijos stebimos ir Lietuvoje. Jeigu 2000 m. už skurdo ribos gyveno 15 proc. gyventojų, tai šiandien jų yra daugiau nei 20 procentų. Bankuose Lietuvos piliečiai laiko daugiau nei 5 mlrd. Lt, tačiau nėra tikslių duomenų, kuriai gyventojų grupei jie priklauso.
XXI a. nelygybė kai kuriose šalyse pasiekė 1920 m. lygį. XX a. pabaigoje profsąjungų vaidmuo susilpnėjo. Kuo mažiau narių profsąjungose, tuo daugiau nelygybės.
Už nelygybę žmonija moka didelę kainą. Nelygybė skatina psichinių ligų augimą, depresiją, susilpnina bendruomenės gyvenimą ir sustiprina mūsų abejones, kaip mus mato ir vertina.
Vyksta kapitalo koncentracija vis siauresniame žmonių rate. Progresyvi politika prarado kryptį, kuria būtų judama. Ekonomika, užuot tarnavusi žmonėms, paverčia žmones ekonomikos tarnais. Panašu, kad žmonija prarado gebėjimą reguliuoti ir kontroliuoti socialinius bei ekonominius pokyčius.
Pajamų nelygybė turės didžiulį poveikį būsimoms kartoms. Daugelyje ES šalių 1 iš 5 vaikų auga skurde. Tai yra norma vienišų tėvų šeimose. Ekspertai liudija, kad auga praraja tarp gerai ir mažiau išsilavinusių tėvų, kurie investuoja laiką ir lėšas į savo vaikus. Šios gąsdinančios tendencijos darys didelę įtaką mūsų vaikų ateičiai. Pasaulinės tendencijos rodo, kad kuo mažesnis asmenų išsilavinimo lygis, tuo trapesnė yra santuoka ar partnerystė ir tuo didesnis skyrybų skaičius. Vienišų tėvų ar mamų taip pat yra daugiau tarp mažiau išsilavinusių asmenų.
Štai Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje 80 proc. vienišų motinų yra žemiausias pajamas uždirbančiųjų 5 proc. sluoksnyje. Pasiturinčios šeimos investuoja į savo vaikus 7 kartus daugiau nei gyvenančios skurde. Tai veikia vaikų sveikatą, ikimokyklinę priežiūrą bei vidurinį išsilavinimą. Vaikai iš skurdžių šeimų dėl sveikatos ar kitų priežasčių mokyklą palieka 2 metais anksčiau nei jų pasiturintys bendraamžiai, o tai lemia tolimesnius jų mokslus ir profesiją. Nustatyta, kad vaikai iš skurdžių šeimų tampa 2 kartus dažniau skurdžiais tėvais. Oksfordo universiteto atlikti tyrimai rodo, kad yra didžiulis skirtumas tarp buvimo sveiku ir turtingu bei ligoto ir vargšo.
Priežastys, kurios sąlygoja nelygybės didėjimą, yra informacinių technologijų revoliucija ir globalizacija. Informacinių technologijų aukšto lygio specialistai uždirba ne vieną milijoną per mėnesį, tai didelių žvaigždžių ekonomika.
Žemo lygio darbo jėga yra iš besivystančių šalių. Taip pat didėjo nereguliuojamos finansinės sistemos įtaka. Šiandien pelnai ir prieškriziniai maksimalūs uždarbiai grįžo į prieškrizinį lygį, tačiau didžiulės daugumos gyventojų pajamų lygio tai nepakeitė. Europoje nelygybė sukėlė užburtą ratą, ekonomika tapo labai trapia.
Pasirinkimo trūkumas, ypač tarp jaunimo, sukelia nusivylimą, populizmą, auga pasipriešinimas politikai ir politikams, kyla nepasitikėjimas nacionalinėmis valstybėmis, iškyla grėsmė demokratijai.
Mažai žmonių supranta, kaip didelė nelygybė yra žalinga (Richard Wilkinson). Su nelygybe skaitomasi tik tada, kai ji skatina skurdą. Klaidingai manoma, kad tiek turtingi, tiek vargšai nusipelno to, ką jie gauna. Bet tai naivus požiūris. Iš tikrųjų nelygybė turi didžiulį giluminį poveikį didelei visuomenės daliai.
Kuo gilesnė nelygybė visuomenėje, tuo labiau ji paveikia socialines ir sveikatos problemas, smurtui ir kt. Daugelis mano, kad mokesčiai yra legalizuota vagystė, kad vyriausybė atima jų pinigus. Nepaisant to fakto, kad beveik visa gamyba ir gėrybių sukūrimas yra kolektyvinis procesas. Kiekvieno individo pajamos ir gyvenimo standartai priklauso nuo visos visuomenės indėlio ir jos infrastruktūros. Turtingieji nebūtų turtingi, jei jie nebūtų išmokslinti, jei neturėtų energijos ar kelių infrastruktūros, nebūtų sukauptos techninės ir mokslinės žinios. Gyvenimo standartai yra daugelio žmonių kolektyvinių pastangų rezultatas.
Kokią specifinę politiką turi vykdyti valstybė, kad būtų išvengta ekstremalios nelygybės? Kaip galima sukurti lygesnę visuomenę be socialinės nelygybės?
Labai svarbus yra visuotinis švietimas bei mokymas. Vykdant bet kokią reformą, taip pat ir šveitimo, reikia atsižvelgti į tai, kokį poveikį ji turės šalies skurdžiausiems gyventojams. EBPO rekomenduoja net siųsti geriausių mokytojų komandas į blogiausias mokyklas.
Deja, nors švietimas yra svarbus, tačiau jis nėra pakankama priemonė. Kita mokestinė priemonė – tai yra pajamų ir turto, taip pat ir paveldimo, progresinis apmokestinimas. Nėra kito natūralaus mechanizmo, kaip išvengti pajamų ir turto ekstremalios koncentracijos nedaugelio žmonių rankose. Deja, Lietuvoje, nors socialdemokratai ne vieną dešimtmetį buvo ir yra valdžioje, nesugebėjo įvesti progresinių mokesčių.
Svarbiausia, mums reikia finansinio skaidrumo. Valstybės kviečiamos vykdyti nuolatinį finansinį turtingiausių piliečių grupių monitoringą, siekiant pritaikyti adekvačią mokesčių politiką.