Stebina viena, kad vietoj nurodomų aiškių autokratijos pavojaus ženklų analizės, viskas suvedama į isteriją „mūsų carui špygą parodė“.
Kai kurie Seimo kolegos paskubėjo paraginti trauktis iš politikos ir grįžti į TV šou. Bet kas iš tiesų pastaruoju metu Lietuvos valstybėje daro didžiausius ir labiausiai pavojų keliančius TV šou?
Tik keli pastebėjimai. Išvadas darykite patys.
Užsienio ir Lietuvos diplomatai gūžčiojo pečiais, o politologai laužė ietis dėl D.Grybauskaitės sprendimo nevykti į susitikimą su B.Obama (laikas parodys, kaip tai atsilieps santykiams su svarbiausiu strateginiu partneriu).
Bet mane labiausiai nustebino kita medalio pusė.
Bravūriškai atsisakius JAV prezidento kvietimo, į Prahą siunčiamas A.Kubilius. Jos Ekscelencija išvakarėse pasirenka kelionę į Suvalkiją. Puiku, su žmonėmis bendrauti būtina. Tačiau vakare per visus TV kanalus rodomi stebėtinai vienas į kitą panašūs reportažai, kurių pagrindinis akcentas – žmonių nuomonė: „Kokia nuostabi prezidentė, kad atvyko į susitikimą su žmonėmis, o ne su kažkokiu Obama. Juk tauta ją išrinko“.
Beje, ar tie nuoširdūs kaimo žmonės būtų buvę mažiau laimingi, jei prezidentė būtų aplankiusi juos diena ar dviem vėliau?
Dar vienas neseniai per TV matytas siužetas. Prezidentūroje vieši grupė vaikučių, vieno televizijos konkurso nugalėtojai. Jos Ekscelencija aprodo jauniesiems piliečiams laukiamąjį prie susitikimų kabineto ir išdidžiai pareiškia: „O štai čia laukia ir drebina kinkas visi, kurie pas mane ateina“. Ir tai valstybės vadovo požiūris, pasakytas viešai, į eterį. Apie visus pareigūnus, institucijų vadovus, teisėjus ir kitus, kurie išdrįsta ateiti pas Jos Didenybę Turinčią Reitingą.
Čia tik pora pastebėjimų iš daugelio, bet klausimas aiškus: tai kas valstybėje daro TV šou, ponai? Kas pagrindiniu kriterijum valstybėje ir politikoje paverčia visų televizijų Dievą Reitingą?
Tas kas Jį turi (ar nežinia iš kur gavo), tas ir gali elgtis kaip tinkamas. Ir elgiasi. Keli tokio „valstybinio“ elgesio pavyzdėliai.
Norėdama patikrinti Rusijos požiūrį į Lietuvos nepriklausomybę, į dvidešimtmečio minėjimą prezidentė kviečia D.Medvedevą, nors aišku, kad tai virs viešu Lietuvos pažeminimu. Taip ir atsitinka. Gruzijos prezidentui kvietimo net nesivargino siųsti, nors prieš tai mielai susitiko su vadovu valstybės, kurioje sėkmingai dirba kruvinais įvykiais Vilniuje kaltinamas generolas Uschopčikas.
Toliau darosi dar linksmiau.
Gavusi asmeninį prezidento M.Saakašvilio kvietimą į Gruzijos nepriklausomybės metinių minėjimą gegužės 26 d., prezidentė pareiškė, kad į šventę nesiruošia vykti, tačiau atsiųs (!!!) Seimo Pirmininkę. Kai gruzinų pusės protokolo ir diplomatijos atstovai po kiek laiko pasiteiravo dėl planuojamo I.Degutienės vizito, Seime kilo panika – niekas nieko nežinojo. Tik po šio nesusipratimo Prezidentūra leido sau persiųsti kvietimą ir patikėjo reprezentuoti šalį. Taip, prezidentė savarankiškai (bent jau kaip deklaruoja) vadovauja valstybės užsienio politikai, sprendžia kur vykti, kur ne, su kuo susitikti, ar ką pasiųsti vietoj savęs. Šį kartą pasirinkta parlamento vadovė.
Tačiau yra vienas „bet“. Gegužės 24-28 dienomis numatytas oficialus ir ilgai bei sunkiai ruoštas Šiaurės ir Baltijos šalių (NB 8) parlamentų vadovų vizitas į JAV susitikti su Atstovų Rūmų pirmininke Nancy Pelosi. Gal ir su pačiu B.Obama. Ką pasirinks Seimo Pirmininkė? Paklust prezidentei ar vykti į itin svarbų vizitą?
O kas vyks į Tbilisį? Greičiausiai ir vėl A.Kubilius, kuris iš vyriausybės vadovo tampa ne tik eiliniu Seimo nariu, bet ir D.Grybauskaitės pasiuntinuku į ten, kur Ponia vykti nenori.
Figaro šen, Figaro ten! O neklausyti negali, atleis. Juk neturi Reitingo.
Ir šį kartą paskutinis klausimas, į kurį taip ir nerandu atsakymo: kodėl tyli politikos patriarchas V.Landsbergis?
Vis daugiau D.Grybauskaitės užsienio politikos viražų (V.Ušacko atleidimas, A.Lukašenkos vizitas, (ne)susitikimas su B.Obama, santykiai su Gruzija ir kt.)
kelia jau nebe nuostabą ar sumaištį, o aiškiai rodo, kad ankstesnis Lietuvos užsienio geopolitikos vektorius JAU apsisuko šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių.
Tyla. Kas nutiko, Profesoriau? Pavargot? Nepastebit? O gal nenorit pastebėt, kas vyksta?
Vienintelį, ką sugebėjot pastebėti, tai savo paties sukurtą eilinę sąmokslo teoriją, kad Valinskas griauna koaliciją. Būtume norėję, tiesiog būtume išėję iš tos koalicijos, kurios didieji partneriai kuo toliau, tuo labiau demonstruoja ne tik neįgalumą valdyti, bet ir turėti politinį stuburą ginant vertybes, kurias visai neseniai Jūsų partija, Profesoriau, skelbė kaip kertines ir amžinas.
Ir pabaigoje tikrai nuoširdžiai noriu paprašyti atleidimo tų, kuriems pasirodė, kad vienas ar kitas žodis gali sugriauti Lietuvos pamatus arba pramušti valstybės sąrangoje neužtaisomą skylę. Ją užtaisydamas, atsiprašau.
Klydau. Prezidentė – ne boba, dovanokit, kad galvojau priešingai.