Toks susirūpinimas neva paveldu mieste, kuris jį naikina kiek įmanydamas. Ir išvadą galima rašyti jau dabar: statyti, steigti tik tuo atveju ir tada, kai visi iki vieno kaip nors suinteresuotieji galų gale pritars... galbūt...
Tokia yra biurokratinė, gal ir tautinė, laidojimo technika.
Kaip ją įveikti?
Pasinaudokime vieno liaudies senolio iš Vinco Krėvės raštų posakiu: „sau į galvą žiūrausi“.
Pasižiūrėkime, dabartinės Lietuvos šviesuomenė, prie kurios norėtųsi priskirti ir valdžią, sau į galvą: reikia ar nereikia, norim ar nenorim. Jurgis Mačiūnas užaugo Lietuvoje ligi paauglystės, po to – pabėgėlių stovyklose, o studijavo, dirbo ir veikė, skleisdamas nepaprastai paprastas optimistinio gyvenimo ir žaismo idėjas, Jungtinėse Valstijose. Paskleidė įtaką ir Vokietijoje, Japonijoje. Mirė nespėjęs pasenti, nors ir nebūtų niekad įstengęs pasenti.
Dabar kaip tik skleidžiasi kur kas platesnė jo idėjų suvokimo, įvertinimo banga. Jonas Mekas jį stato antruoju lietuviu pasaulyje, greta Čiurlionio. Sakote, Lietuvoj mažai žinomas? O ar pati Lietuva pasaulyje žinoma? Su tokio formato meninio intelekto bei raiškos asmenybėms kaip J.Mačiūnas ir J.Mekas (nesuvokiame ir nesuvoksime, kad Mekas – vienintelis lietuvis realiai Nobelio premijai) Lietuva nenoromis, be savo pastangų, darosi žinoma. Bet įsivaizduokim, kuo aš tikiu, kad Mačiūno ir Meko kūrybos centras daugybei intelektualinio avangardo, ypač jaunimo iš visų šalių, tampa privaloma lankyti Meka. (Meko Mekka, čia Jurgis džiaugtųsi!). Atsiranda geografinis traukos centras VILNIUS. Visokie naujų kūrybos pasaulių svaičiotojai ir atskleidėjai įsisąmonina, kad pranašingasis Džordžas Mekiunas – lietuvis! Ir taip toliau. Tačiau tokios palaidos vaizduotės neprikiši politikams, aptarinėjantiems Tomo Bleiro karjerą ir atsistatydinimą. Ir iš viso, tikriausiai, per brangu. Sunku gerai apskaičiuoti, kiek iš to uždirbtų restoranai, todėl grįžkim rimtai prie pinigų.
Projektas jau derintas su misteriu Gugenheimu ir kunigaikščiu Ermitažu. Gimtų daugiafunkcinis kultūros centras. Pasaulinio meno parodos... Bet ar tie ponai turės pinigų, ar neapgaus mūsų? O jeigu reikės nemažai pridėti? Kas apmokės šildymą?
Čia situacija darosi panaši kaip ir su universalia arena Kaune, Nemuno saloje. Prancūzų aukštos klasės statinys, kurio koncesiją, prancūzams gavus tarptautinius kreditorius, miestas išmokėtų per 25 metus – per brangus, visada galima pigiau. Bus dar ir papildomų išlaidų – tai kas, kad jie sako gausią Europos fondų – tie Europos pinigai tai jau ir šiaip esą skirti Lietuvai, todėl irgi mūsų! Galėtume panaudoti kitur, jei ne tie centrai, muziejai...
Visa bėda, kad Lietuva, dabartinė Vyriausybė, nepasirengusi ir nepajėgi priimti Europos paramos. Švietimo reikalams nepaima nė 20 procentų. Kadrų nulis. Kitur džiaugiamasi, kad pajėgiam pasinaudoti gal 40 procentų. O likusieji? – žinoma, žus. Tai dar ne Lietuvos pinigai, jiems gauti reikia projektų, kuriuos sugalvoti ir parengti mums per sunku.
Nesugebi – užleisk vietą sugebančiam, negramzdink šalies į atsilikimą! Taip turėtų būti, bet čia Lietuva.
O gal geriau gauti lėšas ir išleisti J.Meko – J.Mačiūno centrui, daugiafunkciniam pasauliniam Gugenheimui, Kauno arenai, negu grąžinti nepanaudotas? Pernelyg sudėtingas toks klausimas mūsų užkampiui, kuris nepratęs prie didelių vizijų. Kai neturėsim nei vieno, nei kito, atrodysim aiškiau: kaip nevykęs mažų provincialių konkurencijų brūzgynas, kuriame meškos guli, laukia žiemos ir pamažu svarsto, kurią leteną būsią naudingiau žįsti.