A.Paulauskas. Kaip naujovių baimė stabdo Lietuvos progresą

 (311)
Artėjant Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai kitą pusmetį, vis garsiau akcentuojami Lietuvos ir ES užsienio politikos prioritetiniai tikslai, vienas kurių yra energetinio saugumo stiprinimas. Šiuo klausimu diskutuojama jau nebe šalies, o europiniu lygmeniu, parodant, kad Lietuvos energetinis saugumas nėra vien pačios Lietuvos reikalas. Tačiau pačioje Lietuvoje situacija su energetika ir jos plėtra yra kiek kitokia. Panašu, kad energetinis Lietuvos saugumas rūpi tik valdžios atstovams.
Artūras Paulauskas
Artūras Paulauskas
© DELFI (V.Kopūsto nuotr.)

Aplinka svarbiau už gerovę

Kad esame kietakakčiai ir sunkiai pasiduodame naujovėms, savo kailiu jau spėjome įsitikinti ne kartą. Energetinių projektų iniciatoriai kelią link projektų vystymo pradžios skinasi kaip per mūro sieną. Tas mūras – plynus laukus ir gryną orą saugantys piliečiai, kuriems asmeninės erdvės saugojimas rūpi labiau nei energetinė valstybės nepriklausomybė, plėtojamas šalies ūkis ar jų pašonėje kuriamos naujos darbo vietos. Prieštaraujančiai masei bet koks valstybinės reikšmės energetinis projektas kelia siaubą, o svarbiausias pasipriešinimo argumentas – baimė dėl gamtos arba tiesiog įgimtas noras su viskuo nesutikti.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Skalūnų dujų gavybos projektas, vos pradėjęs judėti ir piešti kiek labiau apčiuopiamą tolimesnės perspektyvos vaizdą, buvo užgožtas gandais paremtų ar tiesiog principinių prieštaravimų. Susirūpinusiais veidais ieškoma teisybės, įrodinėjama nepradėtų kasinėjimų sukelta žala gamtai ir į paskutinę vietą nustumti privalumai, kuriuos patirtų tiek gyvenantieji šalia žvalgomų plotų, tiek valstybė. Sukilėliai imasi bet kokio protesto prieš invaziją į jų žemes, o skalūnų dujų šalininkus pasiruošę užmėtyti akmenimis. Apie plėtojamą valstybės ūkį bei savarankiškumą čia niekas negalvoja.

Kenkiame patys sau

Pamažu susitraukiančios ekonomikos veikiami geriau išleidžiame savo vaikus dirbti į ES valstybes, tačiau kratomės vien nuo minties, kad mūsų pašonėje gali išdygti biokuro gamykla, anhidrito gavybos karjerai ar kitas ekonomiką skatinantis verslo subjektas. Veikiami sovietizmo propagandos, kad esame neturtinga naudingaisiais ištekliais šalis, nesugebame priimti tos minties, kad savo žemės gelmėse turime išteklių, kuriais savo šalį galėtume aprūpinti ne vieną dešimtį metų. Mūsų sąmoningumas nėra pasiekęs tos ribos, kad suprastume kokios valstybės mes norime – ūkinės ir save aprūpinančios ar tik vergaujančios dujų monopolininkams, kuriems atiduodame dalį savo arba mūsų vaikų užsienyje uždirbtų pinigų.

Manoma, kad pasaulyje skalūnų dujų yra labai daug, tačiau kol kas pramoninė jų eksploatacija vykdoma tik JAV. Skalūnų dujų gavybos nauda yra seniai aprašyta daugelio ekspertų. JAV sėkmingai grynina savo žemės gelmes planuodami dar didesnę dujų rinkos dalį užpildyti skalūnų dujomis. Išgaunant skalūnų dujas galima atsisakyti dalies brangių gamtinių dujų ir taip padidinti energetinę šalies nepriklausomybę. Lietuvos atveju – bent dalinai atsiriboti nuo „Gazprom“ ir kurti savarankišką apsirūpinančią ir energetiškai nepriklausomą valstybę. Tačiau pats valstybės kūrėjas – tauta – kaišioja pagalius į ratus sėkmingam skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos procesui. Siaubo apimti kaimai, gyvenantys ant didžiausių skalūnų klodų šalyje, savo kūnais pasiruošę ginti žemės lopinėlį nuo skalūnų grąžtų.

Apie galimybę susipažinti su skalūnų dujų gavybos technologija ir galimomis pasekmėmis net kalbėti nenorintys piliečiai, savo pasipiktinimą ir siaubą jau spėjo įskiepyti ir kai kuriems atsakingiems valdžios atstovams. Aplinkos apsaugos komitete jau svarstoma kaip atsisakyti šio projekto ir stabdyti konkursą laimėjusios amerikiečių įmonės „Chevron“ veiklą, į kurią planuojama investuoti 80 mln. litų. Esą aplinkai gali būti padaryta žala, tačiau jeigu projektas būtų perimtas valstybės, tada kalbos apie aplinkosaugą staiga nutyla.

Vėl grįžtame prie to paties klausimo „kas svarbiau?“ Lygūs laukai ar galima energetinė nepriklausomybė ir ūkiškai sustiprėjusi Lietuva? Nė nežinodami kokių išteklių pilna mūsų visų žemė, iškart nusprendžiame, kad mums to nereikia, nes mus kankina nepagrįstos ir aiškiai neapibrėžtos baimės. Tuo pačiu apsisukę, grūmodami ir pykdami, atiduodame savo pinigus monopolininkams, tačiau kažko keisti nesiryžtame, nes bijome.

Istorija kartojasi

Atrodo, kad priešinimasis naujovėms įaugęs mums į kraują. Bijome visko: anhidrito kasimo Kauno rajone, elektros tilto su Lenkija ir Švedija, biokuro gamyklų, modernių sąvartynų, atliekų perdirbimo gamyklų, šiukšlių rūšiavimo ir dar daug kitų naujovių, kurių nauda pasaulis džiaugiasi jau ne vienerius metus. Įpratome visas naujoves priimti paskutiniai. Prieštaraujame, bet nenorime pasidomėti išsamiau. Rėkiame, bet nesiklausome. Lietuvos energetika kol kas priklauso nuo rusų „Gazprom“ įgeidžių ir tik mes patys turime pasirinkti, kiek ilgai tai tęsis.

Prisiklausę vietinių propagandininkų bei iškraipytų faktų, gyventojai, savų interesų vedini, pamiršta, kad nauda verslui yra ir nauda žmogui. Naujos darbo vietos pakeltų kaimo žmones iš sąstingio, sudarytų sąlygas mažėti emigracijai, augtų ekonomika, Lietuva stiprėtų kaip versli ir inovatyvi valstybė, plėstųsi verslas ir į mūsų šalį būtų nukreiptos užsienio investuotojų akys. Tokios Lietuvos visi siekiame, tačiau dėl to nesugebame pajudinti nė piršto. Tad gal jau laikas atsikratyti visų mus kamuojančių baimių?

Laikas pradėti pasiimti tai, kas ranka pasiekiama: nepirkti dujų aukščiausiomis kainomis, o patiems jas pasigaminti, juk sėdime ant aukso gyslos, tereikia visiems susitarti ir tai išnaudoti. Besipriešinančių gyventojų niekas nesiruošia palikti nežinioje, visi tikisi rasti dialogą ir tarpusavio supratimą. Tačiau šiam žingsniui žengti reikalingas suvokimas, kad ne asmeniniai principai ir nepagrįstos baimės stiprina valstybę, o atviri ir savo gyvenimu suinteresuoti piliečiai.

Laikas ne imti pinigus iš emigravusių vaikų, o suteikti galimybę jiems dirbti ir užsidirbti mūsų žemėje. Laikas pradėti galvoti apie savo vaikų ir anūkų ateitį Lietuvoje, šalyje su mąstančiais piliečiais. Laikas kurti Lietuvą kaip stiprią, savarankišką ir pajėgią išnaudoti savus resursus valstybę, o ne priešintis efektyvioms ir inovatyvioms technologijoms. Pasirūpinkime savo energetiniu saugumu, kuris valstybei neš naudą ne vieneriems metams.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Politiko akimis

V. Žiemelis. Ar tarėjai sustiprins pasitikėjimą teismais? (36)

Didžioji dalis Lietuvos didžiųjų politinių partijų yra deklaravę apie būtinybę įteisinti tarėjų institutą. Labai gaila, kad toliau deklaracijų nepažengta.

G. Purvaneckienė. Kas jie – realiausi liberalų pretendentai į ministrus? (57)

Ne, šįkart tekstas – ne apie politikus. Arba, teisingiau pasakius, vis dar ne politikus, bet tiesiogiai politikos formavimo procesuose dalyvaujančius ir į valdžią besiveržiančius.

R. Sadauskas. Emigracijos priežastį valdančiosios daugumos politikai galėtų pamatyti tiesiog pažvelgę į veidrodį (54)

Jau nepamenu kitos tokios gražios vasaros, kai užtenka ir šilumos, ir lietaus būtent tada, kai jo labiausiai reikia.

L. Balsys. Laikas inicijuoti tyrimą pradėjusiose veikti atliekų rūšiavimo gamyklose (39)

Šią savaitę kreipiausi į Aplinkos ministeriją, prašydamas kuo skubiau imtis veiksmų ir inicijuoti tyrimą nustatant, ar Kauno ir kitose veikiančiose mechaninio-biologinio atliekų apdorojimo gamyklose esantys mechanizmai atitinka valstybės teisės aktų reikalavimus, standartus ir strateginius tikslus, kurie nustatyti vadovaujantis Europos Sąjungos direktyvomis ir reglamentais.

E. Gentvilas. Kodėl Lietuvai nepavyksta sustabdyti emigracijos? (235)

Paradoksas - Vyriausybė kas pusmetį džiaugiasi nuolat augančiu minimaliu atlyginimu, o žmonės tai įvertina balsuodami kojomis, tai yra, emigruoja iš Lietuvos ir geresnio gyvenimo ieško užsienyje.