Kol sveikatos priežiūros įstaigos vaikysis pelno, tol nuoširdaus rūpesčio žmogumi šalyje nejausime. Tačiau ir ligoninėms – ne pyragai, kai trūksta lėšų. Tad kaip turėtų būti sprendžiamos sveikatos apsaugos problemos?
Priemoka kvepiantis pacientas mielesnis?
„Snoro“ banko griūtis parodė, kur kai kurios sveikatos priežiūros įstaigos laiko pinigus. Stebėjomės išgirdę, kad ligonių kasose sukauptos didžiulės sumos nukeliauja į terminuotų indėlių sąskaitas bankuose. Susidaro įspūdis, jog kai kurių sveikatos priežiūros įstaigų prioritetas yra ne pacientų sveikatos priežiūra, bet pelnas. Žmonės dažnai apgailestauja, kad norėdami patekti pas gydytojus yra priversti laukti kelias savaites ar net mėnesius. Neretai ši bėda dingsta, kai pakvimpa pinigais. Jeigu sutinki susimokėti už toje pačioje poliklinikoje ar ligoninėje suteikiamas paslaugas, tai jos tau suteikiamos be eilės ir tą pačią dieną. Ką tai turėtų reikšti? Kad staiga prie tyrimų aparatūros nusidriekusios eilės išgaravo? Ar gydytojui netikėtai atsirado laiko jūsų vizitui? Manau, jog atsakymas kur kas paprastesnis. Pasitaiko nesąžiningų atvejų, kai gydytojams prie atlyginimo mokami tam tikri priedai, jei ligoniai papildomai susimoka už jiems priklausančias paslaugas. Tokia praktika yra ydinga ir neteisinga.
Būna atvejų, kai į ligoninę patekusiam žmogui liepiama susimokėti už būtiniausias paslaugas: lašelines, už įvairiausius laboratorinius tyrimus, o dažnai ir už vaistus. Kyla natūralus klausimas – ar tai daroma dėl lėšų stygiaus? O gal vaikomasi pelno ligonių sąskaita? Abejonių kelia ir pats surenkamų lėšų panaudojimas... Ar tai nėra savotiškas valstybės sveikatos sistemos žlugdymas? Pereisime prie visiškai privačių sveikatos įstaigų tinklo? Jei taip nutiktų, dauguma ligoninių ir poliklinikų taptų žmonėms nebeprieinamos.
Stambinimas ir iškeldinimas – ne išeitis
Vykdoma sveikatos apsaugos reforma ir jos iniciatorių peršama nuomonė, jog sveikatos priežiūros įstaigų stambinimas ir iškeldinimas iš kaimiškų vietovių pagerins paslaugų kokybę, akivaizdu, naudos neduoda. Mūsų šalies gyventojams reikia apčiuopiamų pokyčių – greičiau suteikiamų, kokybiškesnių paslaugų. Esu įsitikinęs, kad kiekviena maža ligoninė ar poliklinika gali dirbti kur kas laksčiau nei vienas stambus milžinas. Prieš imantis kokių nors veiksmų ar reformų, būtina pagalvoti, kokios įtakos tai turės eiliniam žmogui. Taip, sumažinus etatus sutaupoma lėšų, tačiau nukenčia žmonės, laiku negavę reikiamų paslaugų.
Dar viena aktuali problema – vaistų kainos. Nors Lietuvoje vaistams vis dar taikomas lengvatinis PVM tarifas, esu įsitikinęs, kad vaistų kainos vis tiek yra nepagrįstai didelės. Tai iš dalies susiję su tuo, kad valdantieji nepriverčia daugelį vaistų tiekiančių kompanijų įregistruoti savo bendroves Lietuvoje. Dažniausiai čia įsikuria tik įmonių padaliniai, kurie daugiausiai užsiima rinkodara ir vaistų platinimu. Mes nematome realių vaistų gamybos ir transportavimo kaštų, o tai leidžia vaistų platintojams taikyti dideles maržas bei antkainius. Jei Lietuvoje vaistais prekiautų tik tos bendrovės, kurios čia yra registruotos ir turi juridinį statusą, tai galėtume akivaizdžiai matyti, kokie yra bendrovių, kurios platina vaistus Lietuvoje, antkainiai.
Kaip galima pagerinti esamą padėtį?
Pastaruoju metu padažnėję pacientų skundai dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigose imamų neteisėtų priemokų už sveikatos priežiūros paslaugas, kurios turi būti apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, privertė imtis darbo parlamentarus. Būtina peržiūrėti esamą teisinį reguliavimą, būtina parengti įstatymų projektus, reglamentuojančius sveikatos priežiūros įstaigų bei jų vadovų atsakomybę, jei nustatoma, kad neteisėtai imamos priemokos iš pacientų.
Tam, kad matytume, kaip panaudojamos ligoninių, poliklinikų sukauptos lėšos, būtina atlikti sveikatos priežiūros įstaigų auditą. O dar efektyviau būtų įkurti centralizuotą sveikatos priežiūros įstaigų bazę, tuomet disponavimas lėšomis būtų matomas ir skaidresnis.