Stengiamės ir tam, kad įrodytume partneriams, jog su jais esame lygiaverčiai NATO nariai, kad mes sugebame prisiimti ir įvykdyti sudėtingas bei rizikingas NATO užduotis. Kas žino kada gali prireikti ir mums sąjungininkų pagalbos? Sąjungininkai ypač vertina mūsų įdirbį. Nors mūsų pajėgos nėra didelės, tačiau tai, ką mes sugebame ir kaip vykdome užduotis, to neįmanoma nepastebėti“.
Šiandien prireikė, pastebėjo, atskrido. Taip sutapo, kad tuo metu, kai iš Eurazijos stepių atsklidęs cunamis užtvindė Krymą ir grėsmingai pakibo virš rytinės Ukrainos sienos, oro policijos misiją Zokniuose perėmė JAV kariai. Būtent su amerikiečiais eskadronas „Aitvaras“ daugiausia būna kartu karinėse operacijose Afganistane. Netruko atskristi daugiau naikintuvų. Jų variklių gausmas girdimas Šiaulių apylinkėse.
Naikintuvų gaudesys pasiekia ir ne per toliausiai nuo Zoknių, Mėnaičių kaime, esantį Lietuvos partizanų bunkerį, kuriame partizanų vadai 1949 m. vasario 16 - ąją pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaraciją, kurią šiandien reikėtų vertinti kaip savotišką idėjinę jungtį tarp 1918 m. Vasario 16 – osios ir 1990 m. Kovo 11 - osios.
Mūsų partizanai įrodė, kad Lietuvos laisvės idėja gyva.
Kartais sakoma, kad partizanai „laukė amerikonų“. Tai atspindys to paskutinio vilties lašelio, kad gal pasikeis geopolitinė pasaulio padėtis ir Lietuvos laisvės kovotojai neliks vienui vieni. Tas vilties lašelis buvo toks mažytis, kad partizanas nebepaleisdavo iš rankų paskutinės granatos.
Lietuvių tauta atkūrė savo valstybę ir ją apgynė lemtingomis sausio dienomis. Tuomet jau nebebuvome visiškai vienui vieni. Prieš 1990 m. kovo vienuoliktąją, SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas skundėsi JAV prezidentui George'ui Bushui, kad lietuviai kažką rezga ir sužlugdys perestroiką. Bushas pažadėjo neskubėti pripažinti atkurtos Lietuvos valstybės, bet mainais pareikalavo nenaudoti jėgos. Todėl po kruvinosios sausio nakties Gorbačiovas puolė aiškinti nieko nežinojęs. Neabejotina, kad JAV politinis spaudimas saugojo mus nuo didesnio kraujo praliejimo. Laisvė buvo apginta krauju, bet politinė jėga būtina, kad kraujo būtų pralieta kuo mažiau.
Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje pripažįstama valstybės teisė į individualią ir kolektyvinę savigyną. Prieš du dešimtmečius 1993 metų rugpjūčio 31 dieną „Lietuvos Aide“ rašiau: „Paskutiniam kareiviui išėjus, Lietuvai nebegana pasakyti to „ne“ Rytų Sąjungai. Būtinas aiškus „taip“ Europos Sąjungai. Ir ne tik jai. Nėra Lietuvai kito saugumo garanto kaip NATO. ... Pasakys oponentai, kad NATO narių nepriima. Kol kas. Kai vartus atvers, vėlu bus belsti.“
Oponentai, iš tiesų, turėjo svarių argumentų. Kai 1996 metų pabaigoje suformavome koalicinę Tėvynės Sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos vyriausybę ir pradėjome rengtis ateinančių metų vasarą Madride įvyksiančiam NATO viršūnių susitikimui, didžiųjų Vakarų valstybių pareigūnai be užuolankų tvirtino – mūsų šansai patekti į šią organizaciją lygūs apvaliam nuliui.
Tokia buvo politinė realybė, bet mūsų teisės į kolektyvinę savigyną niekas nepaneigė. Būtent Lietuvos pastangomis 2000 metais prie NATO durų buvo išrikiuotas „Vilniaus dešimtukas“. Priminsiu, kad vadinamosios Višegrado valstybės – Lenkija, Vengrija, Čekija ir Slovakija jau buvo priimtos į NATO. Rikiuotis prie durų teko Baltijos valstybėms, Balkanų šalims ir Rumunijai su Bulgarija. Šansai jau nebebuvo apvalus nulis, bet vis dar trūko visuotino NATO narių sutarimo, vadinamojo konsensuso. Trūko paskutinio impulso.
Jau po metų, 2001 rugsėjo 11- ąją, JAV patyrė didžiausią sukrėtimą nuo Perl Harboro laikų. Tų pačių metų pabaigoje buvo pradėta plataus masto antiteroristinė kampanija. Karinė operacija prasidėjo 2001-ųjų pabaigoje, o jau 2002-ųjų pradžioje JAV specialiųjų pajėgų atstovai susidomėjo lietuvių specialiosios parengties karių gebėjimais. 2002 m. vasarį Lietuvos rinktiniai kariai jau mokėsi kartu su su amerikiečių specialiųjų pajėgų kariais, išvykstančiais į misiją Afganistane.
Taip grįžtame prie eskadrono „Aitvaras“ kario išsakytų minčių. JAV naikintuvai atskrido pas savo kovos draugus, kuriuos gerbia ir vertina. Lietuvos partizanai jų nebesulaukė, bet tikiu, kad tie vyrai, kurie kovoja su tarptautiniu terorizmu Afganistane, jei laiko mašina juos perkeltų į pokario metus, būtų išėję į mišką ginti Lietuvos laisvės. NATO sąjungininkai rado Lietuvos karius pasirengusius.
Ne visiškai pasirengę buvo Lietuvos politikai. Gerai, kad visuomenės nuomonė privertė juos nedelsiant sėsti prie stalo ir ne tik atnaujinti nevykdomus įsipareigojimus dėl gynybos finansavimo, bet juos sukonkretinti, kad neliktų abejonių ateityje.
Lietuvos pilietinė visuomenė turėtų imtis visuomeninės šių įsipareigojimų vykdymo priežiūros.
Geopolitinė Lietuvos aplinka yra pasikeitusi. NATO rengiasi aljanso teritorijos gynybos reorganizavimui.
Privalome ir mes būti pasirengę priimti Lietuvos teritorijoje NATO bazes. Konstitucijos 137 straipsnis tvirtina: “Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.“
Bet prieš šį einančiame straipsnyje rašoma: “Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei.“
NATO bazės nėra „užsienio valstybės karinės bazės“. Tai Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje įtvirtintos mūsų teisės į kolektyvinę savigyną įgyvendinimas.